Oi, padykęs esi, rudenėli,
Įsukai ne tik klevo lapus.
Pasikvietęs šalnelę ir vėją,
Jais nuklojai per mišką takus.
 
Esu juk žmogus, ne koks lapas,
Neturėčiau paklusti gi tau.
Tiktai mintys vis sukasi, lekia
Už visus, rodos, vėjus greičiau.
 
Gal ne mintys, tai dienos ir metai
Nuo gyvenimo medžio vis krenta.
Užmarštin neša laiko verpetai
Juos visus į nežinomą krantą.
 
O jų buvo, kaip lapų ant tako,
Išpuoštų ryškiais raštais, spalvotų.
Pilni meilės jaunatviško sapno,
Darbo, duonos ir rūpesčių skonio.
 
Dar pasiauskim kartu, rudenėli,
Tepalauks dargana ir lietus.
Lapų aukso ranka pasisėmęs.
Būsiu aš tarsi klevas puošnus.