14. Kuomet sugrįžta siela į namus

 – Grįžau. Dabar Šklėriuose. Sodžiaus neradau. Atrodo, kad tik jo pamatai ir keletas viena nuo kitos nutolusių sodybų. Pasiunčiau karietą. Laukiu. Kartu su dienoraščiu ir... Žinai, kas tas „ir“. Be reikalo neminėkime jo vardo,– išgirdau nelyg į telegramą sudėtą varnėno sielos kalbą. Ir tai buvo labai svarbu, nepaisant kokia ji savo turiniu, kuris iškart, regis, ir smegenų nepalietė.
– Jeigu jau Šklėriuose, tai kaip namo,– atsiliepiau, apsidžiaugęs: sugrįžo, pagaliau iš skrydžių po kosmosą sugrįžo nušauto varnėno siela, kuri per tą laiką buvusi ir paštininkė. Nelengva suvokti kodėl tokia žinia man labai svarbi, nors niekam, regisi, net pats sau nenorėjau pasakyti, kodėl taip. Buvo nemažai laiko, kad galėčiau atidžiau ir jautriau pasidairyti po pasikalbėjimus su ją, kuomet ji, varnėno siela, nežinia kur, tačiau jo kūnas kasdien čia pat, dažniau padėtas ant stalo prie dienoraščio, tačiau neretai ir mano rankų pašildomas, panešiojamas, pasūpaujamas. Man neatrodė, kad netikusiai užuominomis atrodžiusios derybos dėl mano ir varnėno kūnų pasikeitimų atmestos kaip beprotiškas reikalas. Laukiau sugrįžtančios varnėno sielos vis labiau baimindamasis, kad iš tiesų, toks domėjimasis jai jau praeitas etapas, tiesiog užmirštas. Tačiau jeigu ir taip, buvau pasirengęs derybas atnaujinti taip, lyg ir aš būčiau užmiršęs, kaip begėdiškai šaukiau:
– Dulkė esi, varnėnai. Gaila šovinio, kuriuo tave šoviau, – bet vis dėlto atsitiko taip, kad jo siela neatslūgo atsiminti kelio pas mane ir neabejojau, kad ne dėl kažko kito, ypatingesnio, negu patekęs į mano globą varnėno kūnas.
Tos globos ne tiek daug. Netgi kažkodėl nesinorėjo pakeisti popiergalio, pakloto po juo kaip patalynės, kad ir švaresniu skudurėliu, labiau pritinkančiu tokiai paskirčiai. Tiesa, popiergalis ne tuščias; ant jo mano paties ranka išrašytas tekstas, sakytum, lyg ir atsitiktinis dalykas – gal netgi taikytas numesti į šiukšlių dėžę, bet kažin, ar verta tokiais samprotavimais patikėti. Dabar jo tekstą žinojau be užrašo, be popiergalio ir įdomu, kad atsimindamas bandau jį pratęsti. Kiekvieną kartą kitaip. Kartais diriguojamas progos, kartais ne, be jokio išankstinio ketinimo tai daryti. Tačiau šį kartą tai buvo retos progos dalykas, net užgiedojau nepaisydamas Poe (poezijos) ar Pro (prozos) raukymosi .
 
Paliaukit,
neskubėkit belsti,
baigėsi laikais,
kai reikia užraktą laikyti duryse.
Jos atviros kaip kaminas, langai, kaip sienos.
Ar girdite?
Kuomet sugrįžta siela į namus –
namai dausom gyvi,
kaip į pavasarį
parskridęs pagiedot varnėnas...
 
–Tu ką, dzieduli. Visai apkurtai? Negirdi? – pasakė iš Šklėrių sugrįžusi ten varnėno siela ir žodis žodin pakartojo pradžioje pasakytą tekstą, bet raiškiai, pabrėžtinai iš jo iškalbėdama: „Žinai kas tas „ ir“... Be reikalo neminėkime jo vardo“.
– Tačiau užmiršti jį irgi, kaip suprantu, būtų negerai.
– Labai negerai, – paliudijo varnėno siela ir tiek pakako, kad susivokčiau, kodėl ji pasiuntė karietą parvežti mane iš Vilniaus Balsių į gimtinę. Ak, Šklėriai, Šklėriai, kaip taip atsitikę, kad kas ten atsiranda, vis aplenkdami mane. Visi. Ir taip treji metai. Stop! Jau ketveri metai, kaip ten nebuvęs. O nušauto varnėno (Šnekučio) siela ten anksčiau spėjusi netgi po Visatą palakiojusi. O aš? Net ir į dienoraštį negaliu įeiti. Ir kažin, ar įeisiu.
– Girdėjai? Karietą pasiunčiau, – dar vis rūpinasi sugrįžusioji iš kosmoso.
– Karietą? Aha, karietą. Jau netgi užmiršęs, kaip jos atrodo.
– Gerai, dzieduli, gerai. Gali būti, kad greitu laiku mane vadinsi dzieduliu. Tupėsi ant šakos ir švilpausi: dzieduli, dzieduli... Kol antrą kartą būsi nušautas. Nebijok, nebijok dzieduli, aš čia taip todėl, kad pajaustum, kad nieko DABAR, išskyrus akimirką, nėra. Kaip pas Dievą. Vieni vienoje jo pusėje, dešinėje, tarkim, praeities laike, kiti – kitoje, kairėje, tarkim, ateities laike.
– Sunkiai gaudausi. Išeitų, kad akimirka kaip pats Dievas, susodinęs vienus po dešinę, kitus po kairę. Ne koks, beje, ir biznierius esu, bet nemanyk, kad nesuvokiu, kas iš tikrųjų yra svarbu. Tikiuosi, kad Dievas su tavimi. Nors vienas jis, bet jo užtenka visiems.
 
Kaip ir anksčiau kiek beatsimenu negebėjau įsivaizduoti, kaip iš profilio atrodanti siela, kad ir mano, tačiau tąkart pamatęs kaip iš po pieštuko smaigalio ant skiautelės popieriaus atsiranda Vladimiro Iljičiaus Ulijanovo (Lenino) paveikslas dėmesys sielovadai ūgtelėjo taip labai reikšmingai, kad nors imk, Pranuci, ir pasirūpink sau asmeninį sielovadininką. Netgi sužinojau, kad iš tikrųjų tokios profesijos yra, egzistuoja. Tačiau dėl to padėtis tik keblesnė: išeitų, kad pasiruošęs (ar ruošiuosi) savo sielą patikėti nežinia kam, kuomet pats ne kaip suvokiu, kas ji. Ir nors kasdienybėje ji minima ir į ją parodoma labai neretai ir labai įvairiai, ir vis dėlto, kas Jį? Kuomet regėjosi, kad greitai pamatysiu, pirmą kartą ją susitikdamas mano akyse, prisiėjo aiktelėti vos jai pasirodžius ir nepatikėti, kad tai Ji.
 
Nejaugi, Leninai, tai tu?
Nejau manai, kad įtikėt galiu
priimt tave kaip savo sielą?
 
O juk tikiu, oi tikiu žinia, kad ten, Visatoje, Liūto žvaigždyne ne taip toli, tik už 33 šviesmečių yra 4,5 karto didesnė už Žemę egzoplaneta (Gliese 436 b). Manoma, kad ji „sudaryta iš vandens molekulių. Tačiau dėl pačios planetos dydžio gravitacijos vanduo išlieka kristalinės būsenos net esant 300 laipsnių karščiui.“
 
Taigi tikiu, sakyčiau neįtikėtinus dalykus, nutolusius už šviesmečių, o čia, savo paties panosėje?
– Ė- gė – gė! – kažkas šaukia tiesiog į ausį. ؘ– Tikras liepsnojantis ledas!,– tačiau kai tiki, nelabai net nusistebėti stengiesi. Būtų kur kas maloniau, jeigu kas noras iš panosės pasišautų paliudyti man, kad pasirodžiusi popieriaus skiautelėje į Leniną panaši siela – ne mano siela. Paprašyti jos, kad ji dar kartą ateitų į apžiūrą, nelaibainorisi, baiminantis kad regėjimas nepasikartotų. Juolab, kad reikšmingesnė darėsi spėlionė: o ji, varnėno siela, ar pažįsta manąją taip, kad būtą tikra, jog žino su kuo beturinti mainų kūnais reikalą. Jeigu nedaugiau pažįsta kaip aš ją, tai gal iš tiesų man būtų protingiau patupėti varnėnu ant šakos ir stebėti kokį gyvenimą mano kūnui taiso varnėno siela.
– Ė– gė – gė! – vėl girdžiu, – karieta atvažiuoja.
– Ačiū, ačiū!. Laukiam!, – tuoj atsiliepiu, o netrukus, išgirdus ją dainuojančią (ar giedančią), dar garsiau pašaukiau: – Betgi ne ta! ne ta!
– Ramiau, ramiau, – dar kažkas atsiliepė ir ūmai atsimenu, jog šis balsas taip labai pažįstamas, kad pagalvojau, o gal tai ir yra mano siela. Ir vis tik nebuvome niekuomet akimis į akis susitikę taip, kad tokius mus galėtų fotoaparatai įveikti, palikę atminčiai atvaizdus,
– Betgi aš tik savyje taip šūkauju, rėkauju, kad ne tos karietos laukiau.
 
Ši kartą pasirodė, kad ir AŠ jau ne tas, kuris galėtų jausti ir pasakoti apie save kaip Pranucį. Atrodė, kad mano AŠ ne tai, kad išbrinko kaip išdžiūvusi pupa, mano AŠ išsiplėtė, išėjo iš krantų, išėjo ne tik iš ankstesnės apibrėžties, bet išėjo netgi iš žmogaus paveikslo. Ir, ak!, kaip gera atsiminti ir kaip knieti ištari: Valstybė – tai aš. Ištarti kad ir prancūzų kalba:„L’État, c’est moi“
Tačiau gal taip ir yra?– panūstų atidžiau dairytis ir atrodo, kad man taip padeda ir ... Taip, taip, aš jį pažinau. Tai ne tik girdimas žmogaus balsas, bet ir jo įsivardijimas – gal vardas, gal pavardė, gal slaptažodis. „Vadink mane Balsu“, – kažkada, kad ir ryto šviesoje, taręs jis, bet pasilikęs būti nematomas. Taip ir metus, ir kitus, ir daug metų. Tą pirmą atsiminimą ne kartą užrašinėjęs, bet šį kartą jis, kaip numanau, būtų labiau vietoje, nes kaip ir aną pirmą kartą faktiškai susitikome karietos reikalais. Aną kartą sudužusios, ši kartą dainuojančios (ar giedančios)
 
Veža veža
Dievo avinėlį
Kryžiumi dabinta
Aukso karieta...
– Dar neveža, dar veš,– burbteliu iš po varnėno paimdamas mintinai išmoktą tekstą, o jo kūną užkeldamas ant dienoraščio.