Šiandien suskynėme obuolius ir sukrovėme juos į dėžes. Pririnkau pintinę pačių gražiausių ir tariau sūnui:
– Nunešk Joneliui. Jis taip juos mėgsta.
Galėčiau nunešti ir pats, juk visai čia pat, be to, draugai buvom... Bet man sunku su juo. Sunku nuo jo tylaus, liūdno žvilgsnio, nuo tęsiamo, gailaus mykimo. Sunku todėl, kad jis visam laikui liko Joneliu. O koks vyras galėjo užaugti!
... Tai buvo dar prieš karą. Blausi rudeniška saulė auksino gelstančias medžių viršūnes. Susibūrusios į krūvą pamiškės pievoje tingiai atrajojo kaimo ūkininkų karvės, o mes, keli piemeniokai, išdykaudami raičiojomės drėgnoje pievoje.
– Gaudykit, driskiai! – staiga pasigirdo Valaičių gimnazisto Andriaus balsas, ir šalia mūsų šleptelėjo stambus, raudonas obuolys. Mes visi kartu metėmės ant jo, stumdydami viens kitą, kol aplamdytas obuolys atsidūrė Jonelio saujoj. Iš mūsų būrio jis buvo pats vikriausias bei drąsiausias ir visada laimėdavo. Mano tėvas sakė: „Tai todėl, kad jis mergos vaikas“. Nežinau, ar todėl ar ne, bet visuose žaidimuose jis iš tikrųjų būdavo pirmas.
– Duok dar, duok! – prašėme Andriaus.
– Užteks! Visų driskių neprišersi, – šaipėsi tas, susikišęs rankas į uniforminių kelnių kišenes.
Staiga jis parodė ranka į Jurkaus topolyje esantį gandralizdį:
– Kas įlips ten ir pastovės ant galvos – tam duosiu penkiasdešimt obuolių.
– Kiek, kiek? – suklegome nustebę.
– Penkiasdešimt! Ir pačių skaniausių. Cukrinių.
Penkiasdešimt! Ir dar cukrinių. Pagunda buvo tikrai didelė, bet mes žinojome, kad į gandralizdį neįlipsime, nes kokie du metrai žemiau jo visos topolio šakos buvo nugenėtos.
– Bailiai... Kinkos dreba? – tyčiojosi Andrius.
– Kas bailiai? – Jonelis man atidavė apgraužtą obuolį ir priėjo prie Andriaus.
– Jūs... Driskiai ir bailiai.
Jonelis dar kartą pasižiūrėjo į gandralizdį:
– Gerai. Aš įlipsiu. Ir pastovėsiu ant galvos Tik neapgauk. Penkiasdešimt – visi girdėjo.
– Aš žodžio niekada nelaužau! – išdidžiai atšovė Andrius.
Pamiršę galvijus, visu būriu nubėgome prie topolio. Jonelis nusivilko švarkelį, vyriškai pasispjaudė delnus ir pradėjo keberiotis į medį. Pasiekė pirmąją šaką, apsižergęs ją truputį pailsėjo ir neskubėdamas kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol netoli gandralizdžio baigėsi topolio šakos.
– Viskas, – kažkas pasakė, – toliau neįlips...
Bet Jonelis atsistojo ant paskutinės šakos, pasižiūrėjo į taip arti virš galvos esantį gandralizdį ir įsikabindamas į kamieno nelygumus pradėjo slinkti aukštyn. Mes stovėjome užvertę galvas ir užgniaužę kvapą stebėjome, kaip jis rankomis pasiekė gandralizdžio kraštą. Dar truputis pastangų ir Jonelis tarsi didelis paukštis atsistojo gandralizdyje ir pamojavo mums kepure. Paskui atsiklaupė ant kelių, parietė galvą ir basos jo kojos švystelėjo į viršų.
– Valio ! Valio! – šaukėme kiek išgalėdami ir mėtėme į viršų kepures.
Staiga pamačiau, kaip Andrius, stipriai užsimojęs, sviedė obuolį, kuris, nubrėžęs raudoną lanką, pataikė Joneliui į koją. Jonelis susvyravo, kažką riktelėjo ir lyg sparnais sumosavęs rankomis, krito žemyn, šnarindamas rudens paauksuotus topolio lapus.
      Kai jį nuėmėme nuo neskaldytų malkpagalių krūvos ir paguldėme po topoliu, Jonelis nebekvėpavo,tik iš jo ausų lėta srovele tekėjo kraujas...
Daktarai išgelbėjo Joneliui gyvybę, bet visam laikui jis liko nebylys ir truputį kuoktelėjęs. Ir Jonu nebeužaugo. Net ir dabar žmonės sako: „Mūsų Jonelis“. Ir teisingai sako, nes Jonelio motina, palaužta tos didelės nelaimės, paskutinius skatikus išleidusi teismams ir daktarams, pati pasiligojo ir po poros metų mirė. Ir pasiliko Jonelis vienas tarp gerų mūsų kaimo žmonių...
... Sėdi Jonelis ant klėtelės laiptų ir šildosi šykščiuose rudens saulės spinduluose. Matau, kaip sūnus pastato prieš jį pintinę. Jonelis žiūri į stambius rausvus obuolius, ir žinau, kad dabar iš jo liūdnų akių tyliai rieda ašaros...
Taip visada būna, kai jis pamato obuolius...