raudoni
uogų lašai
išbarstyti ryto
tyloj
graudžią atgailą
vakarui ruošia
už dygliuotąją
skarą raudų
už įkyriai
barbenantį
lietų
už pražilusį
taką žiogų
kurs vingiuoja
pro pamirštą
sodą
(nes išskrido
užaugę vaikai)
ir kur rymanti
obelis
savo dygiąją
dukterį guodžia