Ant šarmotų rankų
švento likimo
sūpuotas,
nenutrenktas įsiūtyje
į kietąjį miesto grindinį,
daugel kartų apgautas,
apviltas,
jautiesi dėkingas
už motinos pieną,
tėvo nesulenktą žodį:
Bus kelias per sąžalyną
ne purienomis grįstas.
Šarmotas likime,
nereikia lopšine priminti
pasakos baigtį apie puotą
laimingą, per barzdą
varvėjusią,
burnoje juk nė gurkšnio
svaigaus midaus
neturėjau.
Iš šarmotų rankų
švento likimo
priimi kartųjį vyną pelynų.

Susidaužkime, šarmotasis
mano likime,
už laimės svaigulį
taurėmis neragauto meilės vyno.

2019