(Jei ryžčiausi eiti į rašančių haiku susitikimą ir jame kabėti)
Paprastai kalbėdavau be popieriuko; dabar nebepasitikiu savim.
Mokykliniais metais į špargalką rašydavom tai, ko neišmokę, o per egzaminą gali paklausti, šį rytą pasižymiu tai, ką žinau, tik kai prireiks, galiu pamiršti.
Pasakyti noriu daug, bet laiko tiek mažai, jūsų, ir mano, todėl ir mėginu talpinti mintis į špargalką.
Kas labiausiai nustebino gyvenime? Judėjimo pagreitis. Pradžioj gyvenom sėsliai, jei kur ėjom ar važiavom, tai nebent į atlaidus gretimoj parapijoj, į ekskursiją beržiukais apkaišytu sunkvežimiu, į dainų šventę Vilniuj. Dažna proga mums buvo siūloma kelionė į Sibirą, bet mes nenorėjom.
Kelionių daugėjo, kol atėjo metas, kai atsivėrė sienos, mes pasijutom tarsi nutrūkę nuo lenciūgo ir pamatėm, kad pasaulis keliauja – kaip skruzdėlynas. Kur ir ko tie žmonės lekia, nesirūpindami, kad degina toli gražu ne neišsemimas Žemės energetikos atsargas sukeldami klimato kitimus? Ar tikrai tų kelionių reikia?
Kažkada, kai tik atsirado galimybė, pas mus atskrido pusbrolis iš Amerikos. Atvežė parodyti maišus nuotraukų. Visose tas pats: Aš Afrikos kaimely, Aš slidinėju Alpėse, Aš kruiziniam laive, neatsimenu kur, Aš prie Notre dame de Paris, pradžioj su mokinių grupe, vėliau su studentais, žmona, vaikais, anūkais, drauge, kita drauge, antraja žmona (kiniete) Aš. Aš. Aš.
Ir temačiau tą jo Aš, nuo paauglio iki seno žmogaus, o pasaulis tik tarnavo fonu. Ar tam fonui nebūtų užtekę vieno kaimo, gatvės, valstybės?
Pusbrolis buvo kažko neramus, tarsi kas turėtų ateiti ir atėjo – žinutė į mūsų tuomet dar nematytą jo mobilujį telefoną – yra jūsų užsakytas paskutinės minutės bilietas!
Pusbrolis, palikęs pas mus antrąją žmoną su nurodymu baigti demonstruoti maišus nuotraukų, strimgalviais išlėkė į aerouostą, toks laimingas – pagaliau pamatys Skandinavijos šherus. Vakarop parskrido, lankytinų vietų sąraše išdidžiai padėjo paukščiuką – buvau, mačiau.
– Na, tai kokie jie, tie šherai?
– Tamsūs, niūrūs. Visą dieną lijo. Atsiųsiu nuotraukas.
Žinojau, kokios jos bus – Aš šheruose (su grupe pirmą ir paskutinį kartą sutiktų žmonių). Tik ar juos pažino, ar pajautė jų dvasią – gamtos ir žmonių? Juk saulėtą dieną jie būtų buvę visai kitokie, o su tais atsitiktinai sutiktais žmonėmis gyvenus drauge dešimtmečius, kaip praturtėtume patirtim, bet tam neužtenka laiko.
Ir lietuviai dabar važiuoja, lekia, plaukia – dviem dienom į Kanarus, savaitei į Turkiją, kitąmet į Taivanį, Etiopiją. Ką galima pamatyti per tokį trumpą laiką, ką galima pažinti per akimirką? Nebent tokius visam pasauly panašius aerouostus, viešbučių kambarius, visur tokį pat skurdą ir prabangą.
O gal vis tik tų akimirkų reikia?
Ar ne todėl pasigedom ir sukūrėm haiku, trumputį žvilgsnį į sielą, pažinimo nušvitimą. Haiku kaip dovaną. Haiku kaip giminystę.
Haiku trumpučiai, bet talpūs, kaip špargalkos, už tų kelių kruopščiai parinktų žodžių slepiasi minčių lobiai. Tai nuotraukos iš gyvenimo kelionės akimirkų, kad spėtume daug pasakyti, daug išgirsti, patirti, įsiminti.
Dar tolokai iki pavakarės, iki mūsų susitikimo.  Labai noriu susitikti ne vien Žalioj žolėj, virtualioj erdvėj – noriu pamatyti, kokios spalvos jūsų akys.
 
ryškiau raudoni
net už žydėjimo siausmą
putinai rudenį
 
Senatvė – gyvenimo ruduo, betgi gražūs visi metų laikai. Tik kad jie taip neskubėtų...