Reikia rudenį ganyt akis,
Ir ramybė mūsų sieloje sugrįš,
Nes ruduo gan rimtas jaunikaitis,
Jis labai turtingas ir gražus ponaitis.
 
Jis  padaro miškui tokį ševeliūrą,
Nuo ekspresijos jautiesi tarsi guru,
Miško garbanose saulė gulinėja,
Ir regi apsvaigęs savo Dulsinėją.
 
Ir plauki, ir skęsti lyg apgirtęs,
Visas kraštas pasaka pavirtęs,
Ir patsai jautiesi karalaitis,
Vis dar ieškai savo karalaitės.
 
O ruduo, tu toks derlingas ir jausmingas,
Tavo glėbyje tik dovanos sultingos,
Kaip smagu tavęs sulaukus švęsti,
Nes per žiemą daug reikės iškęsti.