Beržai, jūs beržai, rudeniniai beržai,
Žėrintys vario lapeliais.
Tarytum sargyboj sustojot ramiai
Prie pilko tėviškės kelio.
 
Žinau, ne mane jūs palydit liūdni,
Ne manęs ir sugrįžtančio lauksit.
Plaukia gervių pulkai aukštai dangumi,
Jų rauda beržuose atsišaukia.
 
Paliko laukus, upelius ir miškus
Vasarėlė gėlėm pasipuošus.
Kartu išviliojo ir kaimo gandrus
Ją lydėt į kraštus tolimuosius.
 
Liks beržai laukt pavasario, metų kitų,
Kad balandis kasas sušukuotų,
Kad sugrįžtančiom gervėm padangių taku
Žaliomis šakomis pamojuotų.
 
Kaip gerai, kad beržai, seno sodžiaus beržai
Skrist su klykiančiom gervėm negali.
Vieniši liktų laukt prie arimų namai,
Ilgesy skęstų mano šalelė,