Boba, babytė, bobulytė,
Lyg pražydus azalija,
O kokia minkšta tavo ranka,
Lyg grafienės Rozalijos.
 
Gal todėl ir minkštas ruduo
Bobų vasara menamas,
ir eini lyg apsvaigęs piemuo,
Paukščių klegesio genamas.

lr minkštėja, ir džiaugias širdis
Nuo gyvenimo prieskonių meno,
Ir pamiršus visas netektis,
Ji lyg mažas paukštelis stuksena.
 
Ne taip stipriai ir ne taip drąsiai,
Vis kaskart palesinti reikia,
Kad sulauktų žiemos ir pavasario,
Kad  paglostytų verkiantį vaiką.
 
Ir kad suktųs linksmai bobų vasaros,
Kaip  bobytės, lyg šiltos saulytės,
Jų  glėby dar šildosi vasara
Ir ruduo per Medvėgalį  ritasi.