Rašau ir aš.
Niekines eiles,
kurios nėra eilėraščiai.
Kurioms nulemta
su manim išnykti dausose.
Bet vis tiek rašau,
taip pat kantriai, kaip
upės kantriai varo
savo vandenis
seniai išsirausta vaga.
Supykusios nugvelbia
statų krantą
ir atsitraukia vėlei
savo lažą eiti įprastai.

Rašau, pamindama
saulėlydžius nemylimus,
nes bus naktis
su besivaipančia iš mano
nemigų tamsa.

Ankstyvų aušrų fone
rašau eiles pavidalu,
kurio nė viename eilėdaros
pageltusiam vadove
net užuominos jokios nėra.
Gysločio lapas negrabus
pasižiūrėti, bet įtakingas
savo gydoma galia.

Rašau, negrabiai,
pristigusi šventos kantrybės
nutylėti, ko juodos naktys
negebėjo be pėdsakų ištrinti
nei išgydyt manyje.

2019