Sugestyvus dienoraštis – 11
11. Būsimi namai (egzoplaneta „Proxima b“)
Žiūriu, kad jau ir pieštukas sukvailiojo. Paimu į ranką ir matau, kai pradeda virpėti. Ranka irgi. Matyt, patiko pieštukui, nes anksčiau taip nebuvo. Virpa net ir nuleistas ant popieriaus lapo. Gal taip netyčia, bet atsidūsėjau:
– Ak, rašalas baigėsi, pieštukas irgi skuba į pabaigą, tačiau jeigu ir toliau taip, tai nesulaukus jo pabaigos išbarstys visos raidės. Gaila gaila... Ir kartu džiugu, kad tik per panašias netektis sužinau, koks didelis tai turtas. Ir be pieštuko, kad ir pirštu dar gebėčiau parašyti, o be raidžių?
Kilsteliu akis į aukštumas, pamąstau ir sakau linkėjimus, netgi nelabai suvokdamas – kam. Prieš akis numestas šviesus kaip dangaus skiautelė ekranas. Jau raštui ir popieriaus nereikia. Vis tik iškentėjo, vargšas. Kaip padėkoti, a?
Rašykite iš naujo, kaip rašiau ir aš –
mane iškentęs,
iškęs ir tuos, kas po manęs.
Na, o kol kas
užtenka įsiminti,
kad rašau tik Tau.
Kantrybės atkaklios linkiu, dangau,
ir sužinoti, kad ir ne dievai
gražiai išmoksta
raidėmis į Žodį tarti.
– Raidė toliau – dangus arčiau, – girdžiu iš savyje įkeltos Biblijos, bet visi reikalai atsitraukia toliau, kažkaip laisvanoriškai užleisdami pozicijas atslenkančiam apsisprendimui. Galingam kaip „Internacionalas“ su ypatingai man įstrigusia eilute: kas buvo nieks, tas bus viskuo. Lyg šitaip jo lietuviškai išversta eilute pats Kazys Binkis man būtų kuštelėjęs. Ji man labai aukščiau nuo
„Internacionalo“ kai jis taip:
Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
Tiek aukščiau, kad artimesnė darosi arčiausiai Žemės esanti egzoplaneta „Proksima b“, nutolusi nuo jos tik 4, 2 šviesmečio. Dar prieš trejus, taigi iki 2016 metų būtent rugpjūčio mėnesio ji mums buvo NIEKAS, buvo neatrasta, o dabar jau iš mokslų viršukalnių į ją parodo kaip į kažkada būsimus mūsų namus. Dabar man tai gražiausias paveikslėlis, kurį turiu danguje, man tai įsiprasminanti „Internacionalo“ eilutė „kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Ir ką pasakyti, jeigu ne tai, kad senasis pasaulis protingesnis už jo ardytojus. Šit kodėI man jau dabar reikalinga, kad nušauto varnėno siela iš, kaip mes sakome, neįsivaizduojamai didelių tolumų atsirastų šalia. Neįsivaizduojamų dalykų daug. Neretai jie čia pat, kartu su mumis ar netgi mumyse. Taip, taip, netgi mumyse...
Jau ne diena ir ne metai, kaip pagal savo išgales stengiuosi kažkaip erdviau prakrapštyt AŠ. Nemaniau ir nemanau, kad tai galima apsieiti nepagręžus ar pastuksenus pirštu į smilkinį, taip parodant, kad pas Pranucį „ne visi namo“. Man tai jau senokai patirti dalykai, netgi su užsilikusiais užrašais ant popieriaus. Ir smagu, kad jie tokie yra.
„aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ...
Tuomet, taigi seniai seniai atsiliepiau, kad tokių
„sveiko protelio“ žmonių „ šiam garbėtroškai parašiusių vienetus“ su žvake ieškoti nereikia ir paliudijau, kaip vienas iš jų atvirai ir sąžiningai taip:
„Aš tave skaitau, ir vertinu kuolais 95 kartus iš šimto. Nes iš mano perspektyvos, tai ką tavo perskaitau yra šlamštas. Ir jei tu nesugebi apsieiti be vaikiškų žaidimų, kai įžeistas ego liejamas komentaruose, tai gal išvis nesi pasirengęs publikuotis erdvėje, kurioje kiekvienas turi teisę nelįst į ..., vien dėl to, kad esi senas ir publikuoji grafomaniškais tempais“.
Ak, kaip nemažai kam ta žmogaus senatvė užkliūva. Nesmagu, bet kartu, kaip suprantu, tai padeda atidžiau pasižvalgyti. Kažin, ar be jos būčiau gebėjęs susitikti su prieš šešis dešimtmečius nušautu varnėnu, bet... gyvu.
Kaip, kaip? Nušautas, bet gyvas? Na, iš tikrųjų ar tai negrafomaniškas supratimas. Ką, ar jo gyvastį kažkaip išsaugo jo siela?
Nesistebėkite, nors aš ir pats nesiliauju tuo stebėtis. Tačiau vis dėlto reikia būti kantriam, užsispyrusiam ir būtinai įtikinti save, jog varnėno siela, atsipalaidavusi nuo jo kūno, sugeba skristi daug kartų didesniais už šviesą greičiais.
O žmogaus siela?
Tikiu, kad manoji, atsilaisvinusi nuo kūno, savaime atsilaisvintų ir nuo fizikos dėsnių. Būtent todėl manau, kad nevaliai kalbėti, manyti apie, tarkime, Pranuco mirtį. Nemirsiu, ponai, kad ir norėčiau tai padaryti. Nemiręs ir tuomet, jeigu pamatytumėte mane pakibusį ant medžio šakos su kilpa ant kaklo. Man nelengva buvo pasakyti, jog labai laikas suvokti, kad mirtis yra aukščiausias gyvasties pasireiškimas. O atėjusių į bažnyčią paprašyti parsižegnoti: Jėzau, tu niekuomet nebuvai miręs.
O Erlai rašau:
„Nereikia jaudintis, mieloji, kad niekas manęs tokio – ir seno, ir grafomano – nemato. Daug kas mato, daug. Tačiau nežadu kam nors pastoti kelią į senatvę su jos apraiškomis, jos papūgomis smegenyse. Gal tik tiek, kad nei vieno iš pažįstamų ir nepažįstamų neskubinu į ją ateiti. Nepaisant, kada į ją ateitum, vis tiek nepasirodys, kad pavėlavo. Tačiau yra metas, kuomet galima apsieiti ir be jos. Be senatvės. Be žiūrėjimo į dangų. Kalbu apie laiką, kuris į žemę nugula, atrodytų, kalendoriui paliepus – visais laikais tokiu metu vis rugpjūtis, rugpjūtis, rugpjūtis:
O vakaras toks lėtas
už saulę truputį aukščiau
Aukštakalnio miške užkrito.
Ir netiesa, kad šitą kraštą
aplenkia poetai –
jų net daugiau, negu reikėtų.
Bet iš tiesų, kad neretai
(kaip kad ir šitokiu metu)
jiems viešintis atrodo sarmata –
dainuoja MOTERYS...
Nurimo rankose jų pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito.
Senų nebūna. Visos jaunos.
Atsiremia kas kaip į žemės artojėlį
ir nebandyk, begėdi, negirdėti jų
lig Druskininkų ir Merkinės,
lig Vilniaus mūrų,
lig ten, kur tu esi...
... Šilinių krašte, dvasios žiburėli,
netyldiki manęs ir nuotraukomis nesupeik,
aš šitaip iš Savęsp
(ar Ašašai) ir atminties,
kuri namo parėjus.
Žinau, kad ne visa,
tačiau kantrus,
tikiuosi, kad pareis...