Jau pavargau, pakaks šiai dienai,
Kaip  gera po darbų ilsėtis,
Kažkoks šešėlis už pečių vis sako,
Tu negali ramiai sėdėti.
 
O tas šešėlis – tai praeitis,
Kai bėgdavom akis išdegę,
Dienas matavo ankstyvas rytmetis
Ir vakaras visai sutemęs.
 
Ir vis ne dėl savęs, ir vis tik dėl kitų,
Vis šaukė balsas nuskriaustųjų,
Ir kartais rodėsi, kodėl mes ne tarp jų,
Kodėl mes vis dar tarp sveikųjų.
 
Ir taip paženklinti lemties
Vis stumiame save, kitus į priekį,
O kai ateis jau toji valanda,
Ar  teiksis kas už mus gedėti.
 
Kaip nenorėčiau tapt našta
Ir akmeniu kam nors ant tako,
Te mirties angelo taikli ranka,
Pataiko strėle iš pirmo karto.