Širšė

Nespausk manęs, kai prasidės delčia,
Nes rudenėjant piktos būna širšės,
Nes nektarinė lieka ne tuščia –
Tulžies ten nuodas užsilieka tirštas.
Ne ant rudens – aš ant visų širstu,
Nakty bemiegėj aštrinu geluonį,
Sapnuoju aidesius aistrų kadais karštų,
Nors po mumis it sausledis sezonas treška plonas.
Išdraiko vėjai žalzganas miglas,
Lietaus lašai, atmiešę raudą, rieda.
Būtis saldi, tad noriu atsikąst
Be jokio drovesio, be baimės ir be gėdos.
O tu arti, todėl, prašau, nespausk,
Net jei atrodys, jog mane pagavęs.
Gal rudenėkime ramiai – kiekvienas sau,
Tulžies nuodais artumo neišdavę.
Nijolena