Žinau, kad tai sapnas – iš serialo „Vaikystė“. Dažnai juos sapnuoju. Serija nuo serijos nedaug ir skiriasi, veiksmo mažai, vis tos pačios spalvos, garsai, nuotaikos. Skiriasi tik dabarties inkliuzai – tai jie pažadina, įsiveržę į sąmonę išvaiko tolimos praeities vaizdus ir kurį laiką nesuprantu ar sapnas buvo tikrovė, ar tikrovė tik naujas sapnas. Taip ryšku viskas, spalvota.
Tai mūsų kiemas. Tas, kurio nebėra.
Saulė teka anksti – pavasaris. Bet aš prakeliu saulėtekį, sugirgždinusi duris  išeinu basa, stabteliu ant vėsaus prieslenksčio akmens, dairausi, kas pasikeitę nuo vakar vakaro – ar prasiskleidė bent vienas obels žiedas, ar dar tylu kaimynų kiemuose. Paėjėju iki suoliuko – ten mane pasieks pirmi saulės spinduliai. Užsimerkiu – mėginu atsimminti, ką gerą, ką blogą turiu atsinešti iš vakarykštės dienos.
Gyvenimas. Pokaris. Vaikystė. Vienatvė. Tylėjimas. Laukimas.
Tai jis, laukimas, labiausiai sieja tuos vaikystės sapnus su dabartim – vis dar laukiu, nors laukti, rodos, nebėra ko. Visa kita taip pat nesikeičia, keista, net pokaris. Tai babūnė sakydavo – susitvarkyk, mergaite, namus, nes pas tave kaip po karo. Jei susitvarkysi namus, susitvarkys ir gyvenimas. Babūnė žinojo, ką sako – pergyvenusi jau trečią karą. Jos kambarėly ir kuparėly visada būdavo tvarka – nesvarbu, kas vykdavo už namo sienų. Ji net į slėptuvę nėjo, kai grįžo paskutinis frontas – namiškiai grįžę rado bevaikščiojančią apie trobelę, sakė – ten, kapų pusėj, labiausiai šaudė. Vėliau, ūgtelėjusi, aš radau kulkų žymes kryžiuose. Ir tas žymes tebesapnuoju. Bet dažniausiai, kaip ir šiąnakt, mūsų kiemą pavasarį, saulėtekį. Aš  pirmoji mūsų ūlyčioj sugirgždinusi laukujas duris, pastovėjusi basa ant vėsaus prieslenksčio akmens, išeinu į kiemą, pasėdžiu užsimerkusi ant suolelio daržinėlės pasieny kol saulė paglosto veidą, tada atidarau vištų pašiūrės duris, paremiu jas lentgaliu ir stebiu, kaip jos po vieną, po vieną šokteli ant aukšto slenksčio, apsidairo ir nutipena skiedryno linkui: juodikė, raiboji, rudikė, apželtkojė, kuoduotoji...
Paskutinis triukšmaudamas, katėdamas, išdidžiai atstatęs krūtinę iššoka raudonas gaidys, užskrenda ant tvoros ir kad gieda, kad gieda...
O kur kanapėtoji? Taigi antra diena nesikelia iš lizdo. Gal jau perės?
Štai ties tuo epizodu sapnas dažniausiai ima trūkinėti, maišytis su tikrove, dabartimi ir man pasidaro skaudu, kad nebepamatysiu babūnės, nei sapne, kaip tada, vaikystėj – ji, kaip paprastai, būdavo prakėlusi ir mane, ir saulėtekį, pareidavo iš daržo nešina krepšiu žliūgių paršiukams, pundu salotų, ridikėlių, krapų pietums, o dažnai ir gėlės žiedu. Paskui mudvi dar pasėdėdavom ant suolelio abi – rytinė spaudos konferencija aptarti vakarykštę dieną, pasvajoti, ko tikimės iš ateinančios. Labiausiai mėgdavau rytmečius, kai tik patylėdavom, nes nebūdavo įvykę nieko blogo. Tegu ir gero.
Šį rytą babūnę sapnavau, gal todėl nubudau tokia rami, šviesi. Neskubėjau atsimerkti, įsiklausiau – nebelyja. Nieko neskauda. Mieste tylu, niekas nelekia su sirenom, žiburėliais.
Spusteliu kompiuterio mygtuką, susimatuoju kraujospūdį – nerimo nekelia. Kažko dar neatsimenu iš vakarykštės dienos, paskutinės minties, su kuria užmigau.
Ekranas liaujasi mirksėjęs. Pirmiausiai įsijungiu pletkininką feisbuką – vienas vienintėlis pranešimas: Julius Kelertas atrinko  Agnę Žagrakalytę šios dienos skaitymui
„22. (mama)
sviesto – užtepė kaip virbalu
rankšluostis mažas – kaip katės liežuvis“
 
Atliepė Dovilė Gimberienė Mano močiutė: „Atpjovė duonos - riekė kaip merlė“.
Užsimerkiu. Laukiu sugrįžtančios savo vaikystės. Po karo. Pavasaris. Kas rytą teka saulė. Atidarau pašiūrės duris, ant slenksčio šokteli višta – juodikė. Nutipena skiedryno linkui. Kita – raiboji. Rudikė. Apželtkojė. Kuoduotoji.
Paskutinis triukšmaudamas, katėdamas išeina raudonas gaidys. Užskrenda ant tvoros – kad gieda, kad gieda!
O kur kanapėtoji?
A – aaa... Nesikelia iš lizdo. Gal perės?
 
A-aaa... Iš užusienių parskrenda anūkas, tas, kuris įkrito ten kaip į šulinį, tas, kuris jau seniai nebeateina į rytmetines spaudos konferencijas. Pas mane, babūnę. O aš laukiu. Išmokau laukti, o jei primirštu, susapnuoju: Gyvenimas. Pokaris. Vaikystė. Vienatvė. Tylėjimas. Laukimas.
Raudonas vaikystės gaidys ant tvoros kad gieda, kad gieda...