Šventas purpuras širdy

Užmigo mano akys pavargusios nuo smengančių smilgų,
Man beieškant ramumos su daina gyvenimo.
 
Gal kas dainavo mane?
Dabar tik pabudusi klausiu, tartum mylimo pabučiuota.                              
 
Svajoju pasilikt,
Nepamiršt šilumos –
Tai tartum mūsų meilės kambarėlis,
Kurio niekada niekas nematė.
 
O mylimo aš čia visada laukiu su purpurniais auskarais,
kurie naktim mano blizgioje dėžutėje guli.
 
Ir vis žvelgiu į veidrodį,
bandydama pajusti,
kaip aš jam atrodau.
 
Man taip liūdna kad mano svajonė dviveidė.
Ji neturi švelnios arogancijos,
kuomet jai bėga kilni pykčio vena.
 
Kodėl negalima su jausmu meilės plačiai atverti akis,
Nebijant jas užmerkti,
Tartum mylėt amžiną grožį.
 
Kodėl tobulybė ne visada su saule žvelgs?
 
Skirtybė yra tobulas Dievo buvimo pajautimas,
Tad ji amžina kaip meilė.
 
Tačiau romanas yra knyga,
O aš juk nepaprastoji Saulė.
Tad paslėpki mane garsėjanti eilute,
Kad šventai šilta būtų.
 
Kambarėlyje auskarai ir šilta spalva.
Čia mūsų meilę saugau.
Laimėsspalvųglėbys