Liepa lapė lapai.

Liepa, lengvai leidžia lydėti laiką.
Lapė lieka laisva, lėkdama laukais.
Lapais lyriškai lyja, ledėjant langams.

O tu pabandyk sulaužyti šiuos rėmus ir papasakok metams apie liepos naktis.. kurias žvaigždės praryja, naktis kuriose žolė pasidengus rasa, nuglosto kojas. Ten kur muziką sukuria peizažas prieš akis. Gyvas ežeras su stiklo vandeniu man rodė atspindį, kai aplinkui žiogai tarp smilgų nardė. Liepa lengvai leidžia lydėti laiką.

Užmiršk mane ir tavo pasąmonė žinos apie mane daugiau nei galiu tau pasakyt. Portretas įamžina akimirką ir tas laukines akis. Man primena sėlinant lapę. Baikščią, pasiruošusią suleisti nagus į visa gyvastį aplink. Baimėje paslėpta agresija, tėra laisvė, padengta degančiu kailiu ir aštria klausa. O kokie esam, kai niekas mūsų nemato, kai laisvė diktuoja mūsų prigimtį būti. Čia ir dabar, kaip šuoliuojanti miškų tankmėmis lapė, vikriai su grakščia, burtus primenančia, uodega. Lapė lieka laisva lėkdama laukais.

Bėk. Ir užsimerk. Jauti kaip vėjas adatėlėmis braižo veidą? Jauti kaip gilus atodūsis, suteikia grožio šalčiui?.. Bėk ir neatsigręžk į nusirenginėjančius medžius. Jie droviai, palengva užmiega. Jų atvirumą galiu puokštėmis rinkti nuo žemės ir spalvose išskaityti slapčiausias mintis. Lapais lyriškai lyja, ledėjant langams.

Laisvė liesti lietų, kuris susidaro iš sieloje paskendusių akimirkų.