Žiūrėk, kaip rimsta įsišėlus jūra,
Banga pakilus sukasi atgal,
Net susitvenkę debesys sugūra
Nuo vieno žodžio, nuo viltingo „gal.“

Nors gal prieš audrą šitaip nuskaidrėjo,
Tačiau krūtinėje tykiai ramu.
Jausmai nuskrieja pakylėti vėjo,
Tik aido skambesį toli girdžiu.

Žinau, jau baigias vasara saulėta,
O metai lekia tekančia srove.
Nors niaukiasi ir pranašauja lietų,
Einu į rudenį – kaip į save.

Kiekvienas žingsnis lyg akmuo kertinis,
Kiekvienas žodis – šimtas patirčių,
Brangiausias turtas – tai ruduo auksinis,
Esu laiminga, kad aš jį turiu.