Jaučiu, kaip senstu. Rodos, tiek daug patirta, išjausta. Gausybė ištirpusių vilčių ir begalybė valandų laukimo. Vis laukiau, o laikas kapsėjo. Tikėjau, taip naiviai, nuoširdžiai… Vyliausi- pakaks kantrybės.

Jaučiu, kaip džiūsta siela. Šiluma garuoja, o vėsuma- begėdė- okupuoja josios teritoriją. Šaltos nuovargio rankos tvirčiau vis spaudžia nykstančią dvasią. Jėgų panaudota per daug- ji dūsta ir skaudžiai sminga žemyn.

Svajota per daug. Skrajota per aukštai. Per stipriai tikėta.

Taip naiviai trokšta atsako iš kito fronto, Taip vaikiškai norėta šilumos…

Šaltis pirštais smaugia švelnią dvasią. Vaikas mirė joje, taip ir nepajutęs šilumos. Nuovargis išvarė paskutinį jo atodūsį, bet niekas negedėjo. Tyliai sensta ši siela. Vėsumos delnai darbuojasi be gailesčio: nusigavus į gelmes it proto netekus daužo tuštumoj išdygusias viltis, nesuteikia joms šanso…

Deguonis gelbėjasi iš merdinčio kūno it skęstančio laivo, nes siela jau mirė. Tuoj gyvybės neteksiu ir aš. Maniau, jau viskas. Tikėjaus- pabaiga.

Kažkas pažadina iš miego. Taip norėjau nepabust… Pamiršti visa, ko ištrinti nepavyks.

Vangiai išsibudinus bandau judėti. Lyg Kafkos Gregoras, judu keistai, pasaulis toks didžiulis man dabar. O varge..! Vėl mintys užgula pečius. Vėl šaltis nardo gelmėse, varydamos gyvybę lauk. Nors viltys jau sutryptos, sudaužytos, kažkas vis spiria, sako: ,,Eik.‘‘ Taip judinas negyvėlio narve įspraustas kūnas.

Žengiu išdegusiais laukais, kol saulės spinduliai išnyra prieš akis. Veidas, toks raukšlėtas, toks pavargęs, nušvinta ir vilties įtraukia į save.

Nuovargis, taip ilgai kankinęs sielą, nusprendė trauktis. ,,Bus dar progų‘‘, taręs atatupstas žengė ir stebėjo vėl mane: sugrįš jis jau netrukus.

Tikėjimas vėl veržėsi į kraują, kėrojos viltys vėlėi dvasioje atgimusios. Žengiau į šviesą, žvelgiau rytojui drąsiai į akis.

Skridau į Saulę lyg Ikaras, kol jūroj nuskendau viena.