10. Didžiausioji šventovė – Esatis 



Kas atsitiko? 

Ir ar tikrai atsitiko tai, ką regiu, suvokiu žinau? 

Ausys jau irgi pasiliko be tylos. Jas užgulė nebesuprasi kažkoks kosminis – ne kosminis ūžėjimas ir pajaučiu, kaip laikas nuo laiko ten aiksi žodžiai: ir vis per materiją, per materiją... O per dvasią? O per sielą? 

Dabar jau galėjau atsiliepti, kad ši žinia ne per materiją, materiją, o per sielą, per dvasią. Nepaisant kad varnėnas su dienoraščiu mano rankose, bet žinia teikiama iš nuotolių apie kuriuos tenka kalbėti, kad jie neįsivaizduojamai dideli. Beje, kam jie „neįsivaizduojamai dideli“? Man? Ar ne todėl ir varnėnas šnektelėjęs, kad, girdi, „niekas taip menkai nėra apvaikščiota kaip siela, kaip dvasia. Ypatingai žmogaus. “ 

O Sombrero, deduosi tave ant galvos ir numanau, kad jeigu man tai nepavyktų, vis tiek tai labai svarbu. Tačiau ir tai atrodo kaip menkniekis, kuomet girdi, kai tau kužda, kad, Pranuci, gauta žinia ir apie tamsiąją materiją, „kuri gali būti senesnė net už Didįjį Sprogimą“. 

Štai kaip neįsivaizduojamai toli kontaktuojama, kažkaip prisiliečiama su atrasta nežinoma būtimi, netgi bandoma ją išmokti. Ot ir nori nenori, bet padūmoji, kažin, ar pas tuos, kurie taip rodo, sako, informuoja „visi namo“? 

– Ir vis tik, Pranuci, – girdžiu iš ten, – visu ūgiu įeiti į dienoraštį tau neleidžiama. Negali pamatyti, kaip ten kas. Miestai. Rūmai. Ten Savęsp (Ašašai) šalis. Ten gulbės peri valstybę. Karaliaus reikia. Negi ir jį joms reikės išperėti?. 

O juk dienoraštis ne ten kažkur, kur „ne visi namo“. Jis čia pat, mano, rankose, kaip ir nušauto varnėno lavonėlis. Norėjau ji pakelti nuo stalo – pakėliau, noriu pasklaidyti, pavartyti jo lapus – irgi nesunkiai padarau, noriu paskaityti – irgi kol kas dar nesunku ir šį poreikį patenkinti. Ir tai labai puiku, bent buvo taip, buvo, kol nebuvo sužinota, kad ten, dienoraštyje, nemenkos erdvės ir jos netuščios. Iš ten ateina Bladukas, iš ten varnėnas Šnekutis, iš ten Vincas Kudirka su tėvo smuiku, iš ten ir Paulina Valentukevičienė, vis nekantriau pašaukianti: 

– Pranuli, kur tu? 



Kodėl aš apie tai? 

Turbūt todėl, kad pradžioje pats prasmingiau patirčiau, kaip labai svarbu suvokti savo paties paskirtį, operuojant kosminiais dydžiais (matais) kategorijomis ir nemanyti, kad jie ne pagal žmogų. Be užuominų pakalbu, jog labai laikas suvokti, kad mirtis yra aukščiausias gyvasties pasireiškimas. O atėjus į bažnyčią persižegnoti: Jėzau, tu niekuomet nebuvai miręs, kad ir prikaltas prie kryžiaus vinimis, kad ir pervertas ietimi, kad ir nukeltas nuo kryžiaus ir palaidotas. O ir žinios apie tavo, apie mūsų ateitį tik per mokėjimą susikalbėti ir bendrauti su anksčiau neva mirusiais. 



Kai sužinojau apie Rimos J. mirtį, su kurią netrumpą laiką dirbau radijo žurnalistikoje, atėjau lyg ir be kelio, be kelionės pas ją, be kažkokios ypatingos ruošos ir tariau: 

– Taigi, Rima, taigi... Ką daugiau bepasakyti. Žegnok nežegnojęs, vis tiek neprikelsiu, tačiau pasakyti, kad Rima mirusi irgi yra nevykęs dalykas. Būkim, nepaisant kur esam ir kokie esam. Būkim ir te padeda mums supratimas, kad iš niekur neatsiradę ir į niekur neišnykstam. 

O paskui ilgai žiūrėjau į dangų ir dėliojau mintis. 



Štai ir dabar jaučiu, 

kaip aušros dangų kilsteli, 

nelaukdamos kol sutemos užeis. 

Ar ne todėl, 

kad laikrodžių rodykles stumteliu pirmyn – atgal? 

Karalius juk, karalius, Dieve, aš... 



Išmokom pasibūt užmiršdami, 

kad ir bažnyčiose virš vaško žvakių 

ugnis išsaugota pagonių dega. 



Jūs norite turbūt papeikti, 

kad ne taip kažką tariu? 

--------------------------------- 

Per baltą pusnį popierių 

klampoja raidės, neišmokę poterių, 

o aš ateiti į dienoraštį 

dar vis neįgalus 

O iš toli toli ir vėl žinia, 

nors ir draudžiu: 

– Varnėno siela, pailsėk, – 

bet – ne: 



Už 12 milijardų šviesmečių nuo mūsų klajoja kvazaras, kurio ryškumas viršija Saulės šviesą daugiau nei 100 milijardų kartų. Prieš kelerius metus aplink jį aptikta dideli vandens kiekiai. Jie viršija mūsų planetos vandens išteklius 140 trilijonų kartų. 



Neklysta tas, kas nieko nebedaro,. 

o tai, ką karalystė ima į rankas... 

net ir pagonių saugoma ugnis, 

bažnyčiose ant žvakių neužgęsta. 



Dzievuli, tu ne tam, 

kad reiktų mums tave iš nieko išsiskobti; 

visur Tau esančiam 

didžiausioji šventovė – Esatis.

2019-08-22 16:15