Koks nuostabus tas rudeninis laikas,
Jau išsisklaidė prakaito ir darbų tvaikas,
Viską padaręs, viską pamiršęs,
Gali miegot lyg pasipiršęs.
 
O guolis toks švelnus ir šiltas,
Jautiesi tarsi būtum juo apgirtęs,
To rudeniško laiko iki valiai,
Gali mylėtis, juk ne bedaliai.
 
Ir mėnuliukas žvalgosi pro mūsų langus,
Tas žvilgsnis jo visai nekaltas,
Gal pasišildyti kartu norėtų,
Gal niekas ir nepavydėtų.
 
O juk ruduo svajonių laikas,
Prisiminimai po kojom raitos,
Kartais sustoji ir gera taip širdy,
O buvo tai juk liepos vidury.