....

Vėjas ir marios,
Marios ir vėjas,
Tarytum pašėlę
Abu galynėjas,
Bangos tai kyla,
Tai krenta, sudūžta.
Ir siautėja vėjas ,
Kol marios palūžta.
 
Ir šypsosi vėjas,
Audrų niekadėjas,
Nurimusios marios,
Tylos atpirkėjos,
Ramybė sugrįžta
Į uostus, į širdis,
Atokvėpis trumpas,
Balnoja vėl žirgus.
 
Tai toks kasdieninis
Marių gyvenimas,
Tai melancholiškas,
Choleriškai menamas,
Prie jų prisiglaudęs
Žmogus nepalūžta,
Jo rankos atlaiko
Ir burės nelūžta.
 
Koksai nenuspėjamas
Tas marių kampelis,
Toksai nekasdieniškas,
Toks  šventiškai regimas,
Išpuoštom langinėm,
Baltai nudažytom,
O sienos lyg vyšnių
Puodynėj mirkytos.
 
Ir marių mergelės
Niekuomet nesnaudžia,
Jos visad sugrįžti
Ir kviečia, ir laukia,
Čia kvepia žuvim,
Čia kvapas gerumo,
Žemaitiškas kvapas
Garbės ir orumo.
poeta