Sugestyvus dienoraštis – 9

 Mama, prašau, nupirk sombrero 

  Jau pačiam nesinori patikėti, kad taip galėję nutikti, kai ką tik  kalbėjęs meilius žodžius varnėnui (Jeigu tu, Šnekuti, kažkaip persitvarkytum į medžio drožinį, ar metalo liejinį, ar kad ir iš akmens ištašytas būtum, tu man vis tiek išliktum gyvas, krutantis, šnekantis...) po labai trumpo laiko jau kalbu jam pasmerkimą (Dulkė esi, varnėnai. Gaila šovinio, kuriuo tave šoviau). 
Skaudžiai kaip išlydytas švinas laša ant liežuvio taip iškalbėti žodžiai. Ir ką daryti? Jų atgal neatrysi, tačiau ar verta prašyti Aukščiausiąjį, kad parūpintų jų užmarštį. 
  Parūpintų užmarštį?, – atsiliepiu sau ir lyg nežinočiau, teiraujuosi. – Apie ką aš čia? 
  Kai toks procesas mintyse, kai jis vyksta giliai, man netrukdo, kai ir panosėje kažkas šurmuliuoja, virpina orą – nei jaučiu, nei girdžiu, nei man reikia ar nereikia. Mašinaliai taip, kai be savikontrolės pasilieki. Tačiau stebint iš pašalės aplinką, panosės  reikalai atrodo reikšmingiau. Nežinai, kas ten, sieloje, o čia, prašau, girdi, kad Pranucis dainuoja: 

Mama, nupirk man sombrero, 
Aš noriu būti kaip caballero. 
Mama, prašau, mama. 
  
  – O toliau? – matyt, įgrisus girdėti besikartojantį trieilį, paklausė Šnekutis. – Padėčiau, bet tai kažkas nauja, ne iš dienoraščio ir ne iš resursų, sukauptų atmintyje. 
  – Tu apie ką, Šnekuti? 
  – Apie tai, ką girdžiu iš tavo panosės, Pranuci. Tarptum trumpiausių tekstų konkurse lenktyniauji su gaidžio Kakariekū. Tik tas pagieda kartą, kitą, gal dar trečią  ir nutyla, o pats gi... 
– Nepyk. Tai toks netikęs įprotis. Prigimtinis. Tėvulio paveldas. 
– Toks čia pyktis. Padainuotum, kaip dera, nežalodamas dainos, galbūt ir aš ją išmokčiau. Galėtume dainuoti kartu. O gal tiek tos dainos ir tėra – trys eilutės. Betgi negali taip būti. Juk  rodoma  į Sombrero. 
– Nežinau, kiek joje eilučių telpa, bet ne trys, ne trys. O ir šitos iš priedainio. Kažkur išgirdau (ar tik ne per radiją?) ir užsiliko.  

  Po įsimintinų nemalonių mano priekaištų varnėnui, jau buvo trupinėlis laiko nubyrėjęs. Neprisiminėjome jų, nekomentavome. Ir labai galimas dalykas, kad  varnėnui tai buvo natūralu, man gi – toli  gražu  ne taip. Peikiau save už negebėjimą susivaldyti, tačiau kartu norėjosi kad  bent kiek jausčiausi, jog verta žinoti  visiems: nereikia  drugeliu skrisi  į  degančios balanos  šviesą. Sudegs greičiau negu balana. Tačiau vėlgi atsirado poreikis atsimini ir suprasti, kad jau paties varnėno pasilikimas su manimi reiškė ne tik mano sutikimą gyventi su numirėliu, bet ir prasidėjusį operacijos X vyksmą, kurios vienas iš elementu –  munduruoti varnėną mano kūnu, o mane – varnėno. Žiūrėk kaip nori, o  nežinodama to, ar pamanysi,  kad  Pranucis tupi ant šakos ar apsigyveno savo paties sumeistrautame inkile. Arba, ar pamanysi, kad  bent  kiek atidžiau krapštelėjus Pranucį, iš jo pradės  švilpauti varnėnas? 

Mama, nupirk man sombrero 
Aš noriu būti kaip caballero 
Mama, kiek kartų sakyta... 

  Sakote, ko tik pasaulyje nepasitaiko. Iš tiesų, ko tik. Ir suprantu, kad netgi nesistebite. Nesistebiu ir aš, beje. Net ir tuomet, kaip Šnekutis pažadėjo  padovanoti ypatingą sombrero... Taip ir pasakė YPATINGĄ, kai  viena ja galėsime uždėti visų galvas, kad nereikėtų kiekvienam varginti  motinas ir išlaidauti  jų pinigus. 
  – Manai, kad aš niekučiais žaidžiu? - 
  – Tai bent juokučiai! Manau, Šnekuti, kad nusikalbėti - nusišnekėti lengviau, negu turėti tokį  pirkinį. 
  – Aš dovanoju. Aukščiausiasis dėl to  nesupyks, –  pasakė iš dvasios varnėnas ir: – neskubi pakelti ant rankų. Net pasiilgom.  Abu. Su dienoraščiu. 
  – Atsiprašiau, – tariau  panosėje nuoširdžiai  patikėjęs, kad Šnekutis supras, kad  tai  neeilinis  atsiprašymas. Po ano pakalbėjimo, kurį prisiminus ant liežuvio skaudžiai kaip išlydytas švinas  pradeda varvėti mano  paties žodžiai. Man trūko drąsos paimti nušautą varnėną į rankas ir užsimiršus nežinoti – kaip kad anksčiau – kad  jis nušautas, o rankose užteko erdvės ne tik varnėnui; pakako jo ir dienoraščiui. Tik nežinia, kur  buvo dingęs įprotis – kad ir įgimtas – murmėti  panosėje giesmes,  dainas ar bet ką. Manau, jog  taip todėl, kad laiko nebuvo. Jis buvo  naudojamas įdomesniems dalykams. Ot, kad ir toks  paveiksliukas iš  įdomiau užimto laiko. 

  – Neblogiau už mane, Pranuci, žinai, kaip žmonėse sakoma: pardavė  velniui dūšią. Yra įvairių  būdų ją  parduoti, tačiau  gyvenimas be rizikos netgi atsiminimų nevertas. Man patinka  Bladuko  rizika ir aš prisišliejau prie jo kaip klapčiukas. Kur jis – ten ir aš,  kur jis – ten iš paskos ir aš. Tai jis įkuždėjo man, kad gal kuriam laikui galėčiau savo sielą - dvasią į tavo kūną mobilizuoti. – kalbėjęs varnėnas Šnekutis. 
  O ką – aš? 
  Man buvo įdomu klausyti ir girdėti kaip fantastikos.  
  Ar bent pagalvojau, kad tai galėtų būti rimta? 
  Deja, nepagalvojau. 
  Ar kas trukdė? 
  Niekas netrukdė ir dabar nereikėtų erzintis, jeigu  bent būčiau mėginęs glaustis prie išgirstų fantazijų. Net jeigu būtent prie tokių, kaip man  atrodė, labai toli atitrauktų nuo realybės, glaustis prie jų tiesiog kaip fantastiniu prekeiviu, kaip fantastinio turgaus žmogumi, gebančiu  pinigėlį priimti neabejodamas jo verte: 
      O varnėnai, nemanyk, kad tokiam sandėriui esu pigus. Tas tiesa, gražuolio iš mano kūno jokiomis pudromis neišgausi, bet argi tai svarbu. Jau devintas  dešimtmetis, kai aš su juo ir vis kartu, kartu. Prašau, keiskimės, varnėnai, savo kūnais  bet ne už „ačiū“, ne vardan tau padarytos žalos, kurios man niekas nepriteisė... 
  Sakau, ne, nieko panašaus nebuvę. Varnėnas kalbėdavęs, pasakodavęs, aš klausydavausi ir nebuvo netgi pagalvota, kad tai kažkas iš mainų kūnais proceso. Nebuvo netgi pajausta, kad toks procesas vyksta. Pajauta dėl jo atsiradusi, kai buvo išgirsta: 

  – Pranuci, perkėlęs dvasią į mano kūną atsirastų visai  kitokio pažinimo galimybės. Galėtum pavaikščioti, palėkioti  po dienoraščio  raštus, paregėtume kaip aprašomi dalykai atrodo natūroje, taigi kaip jie ten subūdavoti. Yra toks žodis, yra, ir tau privalėtu jį žinoti ir pamatyti, kaip subūdavota valstybė, visa Savęsp (Ašašai) šalis. 
Tuomet jau ir aš pasiteiravau“ 
  – O tu, Šnekuti, ką veiksi su mano kūnu? Tai irgi vertas žinojimo dalykas. 
  Ir pasakė Šnekutis: 
  – Niekas taip menkai nėra apvaikščiotas kaip  dvasia. Ypatingai žmogaus dvasia. Aš neblogai  išmokęs dienoraščio raštus, turėjęs ten daug  susitikimui su įvairios pakraipos įsitikinimais, daug  disputų, tačiau pirmiausiai reikia, kad patikėtum manimi  kaip pats savimi arba net geriau Tai kol kas svarbiausia. Ir Bladukas kalbėjęs, kad padirbėjau tiesiog vyriškai. Esą, neįtikėtina, kad  nušautas paukštis į tokį vyrą  suklestėtų. 
    
  Dabar taip „suklestėjusį vyrą“ vėl ėmiau į rankas. Ėmiau ir dienoraštį. Žinoma,  tikėdamas,  kad varnėno Šnekučio pajuokavimus suprasiu netgi jeigu jis man parodytų pačią  pačią  didžiausią sombrero. Džiaugiausi savyje  numanydamas, kaip bus džiugu, turtinga pamatyti  save besidžiaugiančius. Kad ir savo pačių juokeliais, savo pačių išdaigomis. Rankose buvo erdvu, akyse daug šviesos. Netgi ir kojos palengvo  Galvojau, kad  galėčiau porą trejetą kilometrų nukeliauti be poilsio, be stacijų. O varnėnas? Pasirodė, kad jis ne juokais susiruošė  pažaisti,  kad  jo dovanota sombrero tikra ir tokia didžiulė, kad  prisieina matuoti kosminiais matais. 

  a) ji, Sombrero galaktika, iš Žemės neblogai  matoma, nepaisant kad nutolusi per 28 milijonus šviesmečių. 
  Aha, galvoju, kažkoks kontaktas su Sombrero galaktika jau vis tik yra. Juolab, kad iš ten dar ir tokia žinia: 
  c) galaktikos centre juodoji skylė, kurios masė viršija milijardą saulių. 
  Nebandau netgi supaisyti, kokį didžiulį nuotolį reikia įveikti, kad va taip, atsiprašant, „apčiupinėtum“ nepaprastus dalykus. Atrodytų, kad ranka savaime turėtų kilstelėti prie galvos smilkinio, pastuksenti, pagręžioti pirštu, kad kuo geriau visi įsidėmėtų,  be žodžių suprastų: betgi, ponai, yra toks dalykas, kai  pas žmogų „ne visi namo“. 
– Komentarai vėliau, dzieduli, vėliau,  o dabar iš  dienoraščio dar: 

Kas Tu? 
Žinosi, bet tegu vėliau. 
Dabar užtenka įsiminti, 
kad rašau tik Tau. 
Gal tu pavasaris. 
Gal neatslūgusi žiema, 
kurios ledų, kažkur ašigaly – 
ar Šiaurės, ar Pietų – 
net vasara netirpdo. 
O gal tu ąžuolas giliai 
į šimtmečius šaknim įkritęs 
Per jas ir man reikėtų leistis į save 
giliau, giliau – lig ištakų 
iš kur keliauja kraujas giminės, 
ir dar giliau – iki Adomo ir Ievos 
iki pradžios žmogaus... 

O paukšti, lesantis iš mano delno — 
toks mielas, giedantis ir patiklus, 
bijausi dėl tavęs, kad atviras 
kaip kad  mirtis, 
kaip kad  dangus, 
bet dar labiau bijausi dėl savęs, 
bijausi, kad  žmogus esu, 
o šautuvas nedingsta nuo peties – 
tūtą pražiojęs, taikinius sekioja... 

Nelengva man tokiam, 
Meluočiau, jei sakyčiau, kad kažkam 
padėti savimi galiu, 
kuomet net sau 
išpažinties atlikti neišmokęs. 
O jie, laiškai?.. 
Nevyriška rašyti Tau 
ir nekalbėti, kam rašau. 
Gal vėjui, apkabinusiam už tuos, 
kuriuos mylėjau ir nepamiršau, 
gal tai akimirkai, kai supratau: 
kol rašalas ant popieriaus, 
(ar norite, ar ne), tačiau Esu, 
o jam išblukus, vėl nebus ramu – 
reikės dairytis 
kur save nudanginau, 
ar dar žmogus, 
ar šautuvas dar vis 
užkeltas ant peties
Pelėda