Pamečiau savo lemtį kažkuriam Lietuvos pašaly,
Gal Darbėnuose, Kartenoj, Viešvilėj, pajūry audrotam?
Tebeieškau jos, jau beprarandanti viltį surasti,
Klausinėju žmonių turguose, pašventoriuose,
Draugų susibūrimuose, būdynėse, darbuose kasdienybės –
Gal matė kas, gal pažino – ją, mano lemtį?
Gal pastebėjo su kuo, į kurią bent pusę nuėjo?   
Perklausinėja žmonės – o kaip ji atrodė?
Ar graži ji buvo? Ar linksma? Kenčianti?
Ar galėjo kas nors tapti laimingas, ją radęs?
 
Matęs kažkas žmogų – paprastą, nuodėmingą, klystantį,
Paklaustą su giedra šypsena visada atsakantį:
– Namo einu! Manęs laukia...
Ar ne tavo lemtis laukdama žvelgė į kelią – savojo?
 
Matęs kažkas tris mergaites prieš daugelį vasarų
Einančias taku per žydinčią Žolinių pievą.
Viena jų už  rankelės nešėsi murziną lėlę,
Braukdama ja žolynus – išaugtą vaikystės lėlę.
Ar ta lėlė negalėjo būti tavoji lemtis?
 
Matęs kažkas keleliu, kuriuo vis rečiau kas bevaikšto,
Užžėlusiu takažolėm, miglėm ir rasakilom,
Įvažiuojančią mašinytę su raudonais kryžiais,
Sustojusią po tuja, seniai praaugusia namo čiukurą.
Išėjo neatsigrįždama iki mašinytės raudonais kryžiais.
 
Matęs ne vienas – kiekvienas kitokį pavidalą
Manosios lemties.