Vakaras.
Ir koncentracija
į save, į savo mintį.
Kuriai tik ryto spinduly
teks susidėlioti
žodžiais užrašytais.
Vakaras.
Užsikloji apklotu,
ne pasakos pasiūdinto
švelnaus aksomo.
Dienos juk viskas
muistosi tavyje
suskliaustais ne vien
gerų užuominų sparnais.
Vakarėjant
apkabini save savom
susimąstytomis vertybėmis,
nesidalindamas jomis
su lūkuriuojančia minia.
Iki ryto intriga išlieka.
O ir pakirdus saulei,
suabejoji, ar būtina
suteikti joms rašytines galias.
Gal leisti paukščiams
giesmininkams prikelt gyvenimui,
kas letargu miega žmoguje.
Nesikankint pačiam,
nevargint jaukiai tavyje
šėliojančio tavo įnoriais rudens.
Rašytinė mintis, be datos,
su pirma kregžde atskridusi.
Jai su ja negrįžtamai išskrist
rudens išmargintais takais.