Berniukas geras buvo nuo vaikystės. 
Jis klausė ir tėvelių, ir močiučių. 
Jam nerūpėjo lakstymai, paikystės – 
Norėjo vaikas paskaityt knygučių. 

Kiti vaikai kai dūko, galvom ėjo, 
Jis pamokėles ruošdavo ramiai. 
Mokykloj dešimtukus tik turėjo, 
Tvarkingai atlikti namų darbai. 

Vaikai iš jo vis juokės, nedraugavo, 
Ir sakė „kažkoks keistas jis, kvailys..."
Daug kartų spyrį užpakalin gavo, 
Daug kartų rėkė jam vaikai „gaidys!"

Jį mokytojai gyrė, galvą glostė, 
Ir duodavo jam raštus pagyrimo. 
Tik naktį nesudėdavo jis bluosto – 
Reikėjo kito jam pripažinimo. 

Jis su pavydu iš šalies žiūrėjo, 
Kaip žaidžia, rėkia, krykštauja vaikai. 
Norėjo jis toks būt, bet... Negalėjo. 
Jis nemokėjo elgtis paprastai. 

Kai paauglystė stuktelėjo stipriai, 
Hormonai rovė stogą jau aštriai – 
Pradėjo eiti chebra jau į šokius, 
Ten šoko, juokės, dūkdavo smagiai. 

Tik mūs berniukas geras niekur nėjo. 
Ko eiti? Juk prie sienos ten stovės. 
Visi geruolį keistais žvilgsniais varstys, 
O jeigu mergą šokti jis dar kvies – 

Bus juoko vėl mokykloje savaitei: 
„Moksliukas mūsų lindo prie mergų!"
Ir šalinosi visos jo merginos, 
Ir tūsan jo nekviesdavo – graudu. 

Ir sugalvojo mūs berniukas geras: 
„Nekviečiat? Eikit šikt! Man ir nereikia! 
Vis tiek jūs ten tik geriat, rūkot, vemiat... 
Kitoks esu! Geresnis! Man to reikia?"

Bet veikė šis dalykas kiek silpnokai. 
Jau abitūra, daug kas jau porom... 
Vis tiek „geresnis“ jausdavos liūdnokai, 
Kai intike sėdėdavo parom. 

Jau išlaikyti egzai, viskas puikiai! 
Geriausi rezultatai, nuostabu! 
Štai univeras, štai nauja jau chebra... 
Tik nesigauna susirast draugų. 

Įpratęs vienas vaikščiot – toliau vaikšto. 
Juk įpratimas – prigimimas antras. 
Merginą reik pakibintii? „Baisoka, 
Nemo... Ne ne, nereik man. Būsiu mandras."

Na, pakalba su juo merginos, pasiguodžia. 
Papasakoja, kaip blogiuką myli... 
Juk geras jis kaip draugas, jis paguodžia, 
Išklauso kaip padružkė, kitiems tyli. 

Didžiulis miestas, karšta darbo rinka. 
Diplomas geras – tu tik eik, tik dirbk! 
Oho, iniciatyvus? Dar tau darbo! 
Mes duosim, mums negaila, tu tik imk! 

Juk tu esi darbuotojas toks geras, 
Toks pats, koks ir mokykloje buvai. 
Ir viršvalandžius noriai tu padirbsi, 
Ir net per išeiginę. Juk gerai, 

Kai darbdaviams esi labai patogus, 
Šeimos nėra, draugų taip pat nėra. 
Geri vaikinai nuolat reikalingi – 
Juk darbui tai tokia gera jėga! 

Kitiems tai šeimos, tai kažkokie baliai... 
Tu už kitus padirbsi – sutinki? 
Puiku. Tu be kaprizų, labai geras. 
Alga tau tinka, trūkumai visi 

Praslysta tavo jie nepastebėti. 
Gal pastebėti, bet... Kam tas piktumas? 
Su darbdaviu nereikia ožius rodyt. 
Tėvai taip sakė. Nukentės gerumas. 

Ir štai klasiokai jau vaikus augina, 
Kolegos naglesni karjerą daro, 
O mūs vaikinas geras, ten pat sėdi. 
Kam kelt jį? Juk patogu! Viską daro! 

Kur dar surasi tokį gerą žmogų, 
Kuris net net balso niekad nepakels. 
Vaikinas nuolat mąstė, ką daryti. 
Kada gi tas gyvenimas įžengs 

Į kasdienybę tokią gerą jo, vienodą, 
Tvarkingą, kaip futliare akiniai? 
Kada gi pagaliau laisvai jis džiaugsis, 
Kaip džiaugdavos mokykloje vaikai?