Ruduo raudonas ant šermukšnių uogų noksta,
ant medžio gelstančio ir vėjo, barstančio lapus,
ant ežero vandens rūkuoto bluosto,
ant sutemų, ištiesusių vėsias rankas.
Ruduo raudonas ant obels žieminės,
ant skruostų obuolių, jurgino žiedo
šaltomis rasom pabiręs, ant pilko kelio, vis skubančių pėdų.
Ruduo raudonas ant šalnos pakąsto lapo,
taip skaudžiai stingsta kraujas medžių šerdyse,
stiprybę paskutinę atidavę lapams, skrajūnams paukščiams
rudenio gaisre. Liepsnoja medžiai, net dangus paraudęs,
į žemę leidžias pelenai ir išgirsti, kaip pasilikę paukščiai
rudens maldą audžia, pro lietaus lašą, vėjo nykią dainą,
pro debesį, beplaukiantį rudens gatve.

2018-10-07