Bus taip – krisi veidu į sniegą, atmerktom akimis,
lauksi malonės dangaus, gal užsnigs,
užpustys kas per daug, paklausyk kaip
sniegenos bėga – viršumi ar kaip
karštas kraujas iš venos palieka ten
kur kalsis žolė bus taip žiauriai gražu,
bet dabar nespurdėk, susiliek ir pajausk
kas iš tikro esi  nes kitaip kam
buvai? Nebaisu? Juk jauti, kad esi ir tas siaučiantis
vėjas, ir miškai, kur ramu ir išbėgęs kakavos dangus.
...
O dabar taip ramiai brėkšta speigenas rytas.