Gera sutikti tokį žmogų, kuris išmokytų, kaip reikia gyventi. Deja, privalome patys išmokti ir nors visą gyvenimą mokomės, tačiau mirštame taip ir nesuvokę daug ko, nors visą gyvenimą dėjome į lentynėles, klijuodami etiketes: blogis, abejotinas blogis, gėris, abejotinas gėris ir panašiai. Gyvenimui nereikia  nei aštraus proto, nei išminties , pakanka šiek tiek sveikos nuovokos, intuicijos ir patirties. Intuicija yra Dievo duota dovana. Patirtis atsiranda einant gyvenimo keliu, kur mes klumpame, nusibrozdindami ir net kartais susižeisdami, keliamės ir vėl toliau einame, klupdami ir keldamiesi, klysdami, kentėdami. Suklydus, pajuoka prilimpa net talentingiausiam žmogui. Kartais pasimokome, o kartais nesugebame, nes ne visi gyvenimą teisingai suprantame, tačiau atsiranda ir tokių atsargių žmonių,  kurie pasimoko iš svetimų klaidų, taip palengvindami ėjimą erškėčiuotu gyvenimo keliu. Daug lengviau būtų gyventi, jei kiekviename žmoguje galėtume įžvelgti tai, kas svarbiausia. Deja, mums eiliniams žmonėms tas neleista.
Gyvenime neįmanoma išvengti klaidų, nuo kurių ne tik pavargstama, bet kartais apmaudžios klaidos nukreipia tolesnį likimą nepalankia kryptimi ir net gali pražudyti žmogų.  Neeilinį vaidmenį vaidina atsitiktinumai.  
Anot Vytauto Bložės:
„Kai atgal pažiūriu į savo gyvenimo kreivę.
Man suskauda širdis ir gaila kažko, kas negrįžta.
Tai ji suka kairėn, dešinėn lyg vingiuotas upelis,
Čia pakrypsta atgal, čia vėlei nutįsta į priekį.
Susimąstęs žiūriu į savo gyvenimo kreivę:
Jei ištiesinus ją, kaip toli jau būčiau nuėjęs!“
Taip ir žengiame su gyvenimu į priekį, o su prisiminimais grįždami atgal.
Skausmas žmogų lydi nuo pirmųjų žingsnių, o gyvenimas kartais traiško žmones, neleisdamas įsiklausyti nei į save, nei į kitus ir be gailesčio taip susipainioja bei verčia žmones kentėti. Silpni nuo tų kančių sugniūžta, stiprūs dar labiau sutvirtėja. Kaip gamta, taip ir gyvenimas turi saulėtus ir lietingus periodus.
  Kiekviename žmoguje gyvena tarsi du žmonės, vienas visiems matomas, kitas šiek tiek pasislėpęs, kai naudinga, kad kiti neįspėtų tikrųjų jausmų bei minčių.
Visą gyvenimą mes kažko laukiame, ilgimės, ieškome. Žmogus tarsi laimingas perlų gaudytojas vis randa ką nors nepaprasto, nuostabaus ir pradeda sekti paskui radinį, tačiau greitai paaiškėja, kad tai nėra jokia brangenybė.  Vieniems pavyksta be didelio vargo surasti pastovią vietą po saule, kiti blaškosi visą gyvenimą ieškodami kažko – patys nelabai įsivaizduodami ko. Gyvenimas yra labai paprastas, tačiau kai kurie žmonės jį įsivaizduoja komplikuotą.
Tvirtais sparnais skriedami per žemę staiga sustosime nustebę, kad skristi darosi sunku. Neįmanoma pakreipti vėjo krypties, bet galima nukreipti savo skrydį.
   Kaip nugyvensime gyvenimą priklauso nuo mūsų pačių, kaip mes į jį žiūrėsime. Anot V. Mejerholdo: „Vieniems prarajos vaizdas sukelia mintis apie bedugnę, o kitiems – apie tiltą.“  Kad išgyventume – privalome galvoti tiktai apie tiltą.