Gyvenimas - kuo jis toks ypatingas, kad jį tiek daug liaupsiname. Vertinkite savo gyvenimą nes jis tik vienas, bla bla bla, vemti verčia. Na gerai ji turime tik viena sutinku, bet ka jeme daryti nežinau. Juk jei iš tiesu jis mums nepriklauso, mes net patys sau nepriklausome. Visa gyvenima esame kažkieno, kažkieno stebimi, nuo kažko priklausomi, kažkam reikalingi, ir dažniausiai ne labai jau geriems tikslams. Keista kad kai pagalvoju, man jau dvidešimt, suauges asmuo pasakytu kad as dar jauniklis ir viskas prieš akis. O jei man tas gyvenimas kurį jau nugivenau buvo sunkus, duobėtas ir ašaru pakalnė, kas tada, jis toks ir bus iki pat kol numirsiu? Daug kas sako gera pradžia puse darbo, tai vadinasi, jei mano pradžia buvo bloga, tai visas darbas taip ir vilksis, turiu omenį kad visas gyvenimas taip ir važiuos žemyn?
Taip buna tokių laimės kudikiu kurie gali sau leisti viska, ir ju gyvenimas yra ant sidabrinio padėkliuko, tačiau kaip įdėmiai jis yra stebimas, tarsi mažytė mažytė skruzdėlytė po padidinamuoju stiklu, ir laukiama, kada tas stiklas susifokusuos ir nudegins skruzde. Argi netaip, jei žmogus turi daug, kažin ar jam daug kas gero linki. Tačiau net ir tie kurie atrodo turi viska, nevaldo savo gyvenimo pilnai, juos valdo pinigai, galios troškimas, norėjimas visko daugiau. O kartais atsitinka atvirkščiai, jie viska atiduotu už paprasto žmogaus kompanija ar paprasto žmogaus kasdienybę.
Kartais taip norečiau tapti benamiu, tas kuris dienas praleidžia nežinia kur ir diena išlenda kaip koks vaiduoklis, visu vijamas šalin ir kurio prisibijome kaip kokio raupsuotojo. Tačiau esu pastebėjęs kad kartais net ir šie nelaimingi žmonės jaučiasi laimingi. Žinau nuskambėjo kvailai, kaip nelaimingas taps laimingu. Jam tereikia kruopelės šilumos ir meilės. Karta esu matęs kaip vienas valkatėlis rudens vakara, matyt pasiknises po šiukšlių dėžes, sėdėjo atsirėmęs už dviejų perdirbimo konteineriu ir blankioje šviesoje kažka valgė, tačiau jis buvo laimingas, žinote kodėl, nes šalia jo buvo šuo, nedidelis, pavargęs, murzinas šuo, kuris tylei sedejo šalia jo neprašomas ir nieko nelaikomas tylei ramai ten budamas kartu glaudėsi su šeimininku. Banalu tačiau keista, ar kada esate pastebeje benamio šuni, jis eina be pavadėlio šalia šeimininko, neskleisdamas nei garso, lygei taip pat kaip kad pats šeimininkas, jei prireikia plodamas užpuoliką. Štai kur yra laisvė ir gyvenimas, tu nesi priklausomas nuo vienas kito tačiau buni su juo, nes neturi priklausomybės, pančiu, grandinės kuri laiko tave, tu nevaldai kažkieno gyvenimo ir niekas nevaldo tavojo. Kiek daug tokių valkatėliu miršta niekam nežinant, ir niekas nelabai rupinas tuo, ir aš taip noręčiau gyventi ir numirti.
Šie civilizuoti žmonės, turintys savo tasykles ir moralės kodus, vienas kitam reikalingi tol kol yra naudingi vienas kitam. O po to kas, jie atsisako taves ir atsikrato taves. Tačiau net ir atsisakytasis bandantis pakeisti savo gyvenima yra numušamas žemyn kaip kokia musė lipusi laikraščiau dar žemiau nei pradėjo ar buvo. Kas lieka iš to civilizuotumo ir to išsilavinimo kai patenkame i paprasčiausia negyvenama plota, ogi ryjame vienas kita, kam? kad išgyventume, tada net ir draugas draugui tampa maistas, net sunus ar dukra maistas mamai, kanibalai – štai kuo mes virstame iš civilizuotu asmenybių. Šie išsilavine ir tobuli žmonės mano kad gyvenime jiems nieko netruks, net tie kurie ištiktųjų valdo pasaulį yra niekam nežinomi. Taip kaip tie valkatos, paprasti šešėliai musų gyvenimuose, bet realybėje kur kas daugiau nei paprasti.
Ko reikia kad išgyventum? Mano manymu smegenų. Tačiau ne visi jas turi. Noretusi gyventi visiškai vienam, tačiau po kurio laiko imsi ir išprotėsi. Tačiau ar išprotėti blogai? Juk beprotis į gyvenima nežvelgia per rožinius akinius jį mato per visas vaivorykštės spalvas. Jis gyvena pasaulyje kuris jį myli ir puoselėje ir jam nieko nedraudžia.
Kaip keista kad tėvai visą gyvenimą nori valdytti savo vaikus, tai lyg diktatūra, ir priespauda, o kai tėvu nebeliuka, jie miršta, sūnųs ir dukros tampa dar aršesneis diktatoreis savo vaikams, kas bus po poros dešimtmečiu, gryšime prie patriarchato, kai tėvai ringdavo antrasias pusias savo vaikams? Visiškas absurdas. Kaip manote iš ko aį taip manau, tikriausei galvojate kad mono šeimoje mane tramdo todel ir manu kad kitur yra lygei tas pats? Ne mano mielieji apsižvalgykite aplink, pasirauskite savo galvelėse, ar nera mama ar tėtis jus kišes i užklasinę veiklą dėl to kad tėtis ar mamytė tai lankė, ne? Na tai gal bandė prikišti jums savo neišsikildžiusią svajonę, niekad nesuprasdami kad ir patys turite savo svajones, ne? Na tai tikriausiai tėvai nenorėjo ir tavo gyvenimo tvarkyti? Žinoma kad jie tik sako „mes neiskišame į tavo gyvenimą, mes tik bandome tau pagelbėti“ neasmonė vemt verčia kai tokios nesamones yra sakomos, o ištikro tai kiša savo specialybes, tos kurios patinka, ar aprangą kokią jiems priimtina. O turetu būti kitaip, jei jau nudegi pats tai ir pasimokai, bet jei pradedi degt dėl kitu kaltės na tada atleiskite, bet pasakysiu, šudas o ne tėvai. Tikriausiai manote kad mano tėvai kišosi į mano gyvenima, na aišku kad kišosi kodel dabar čia bereikalo rašyčiau savo mintis. Tik prieš pasakojant kodel aš dabar rašau šį laišką ar teksta ar kažin kaip ji pavadinsit, iš nevilties pykčio pagiežos ir pasimetimo, pasakysiu kad pats dižiausias žmogaus priešas yra giminės, pačios arčiausios. Jie patys didžiausi tavo priešai ir pati didžiausė tavo gėda.
Mano istorija paprasta. Visa gyvenima mane kažkur kaišiojo, gyvenau su gana isteriška mama, kadangi po darbo megdavo palaidyti liežuvi apie mane koks esu durnas ir panašiai, nes darbe patirdavo viršininkės spaudimą. Tėvo neturėjau nuo trečios klasės nes išsiskyrė, pamatydavau vasarom, ir tai nieko neturedavom ka kalbeti. Seneliai buvo iš dalies paguoda, kol man augant nepradėjo vis labiau kištis į mano gyvenimą. O tai dėl ko rašau šį laiška, yra didelė nelaimė man, gyvenimas gal ir būtu gražus, jei tik jie nenorėtu mane kur pasiuntinėti. Istojau i kolegija deja nekokia, gavau nemokama moksla ir nekokius kambariokus, žinoma po kiek laiko paliko ir mergina del kurios turėjau išvis nesinervuot, bet taip jau buvo kad gyvenimas, man nepriklausė ir gyvenau taip kaip nori kiti, ir taip kaip nešė srovė, kol nesusipažinau su mergina, kuriai buvo viskas vienodai, ji buvo stipri, už save pastovinti ir nebijanti pareigšti savo nuomonę, o ir elgdavosi ji jei, jau nepatikai jei tai ir nepatiksi, jei blogai pasieilgei tai ir ji pasielgs negerai. Keisčiausia tai kad aš ją pamilau, ir ji pamilo mane. Pamilo net ir tokį kuris buvo nešamas masės, draugystė buvo tobula. Net ir jos mama labai buvo patenkinta ja, tačiau kai po pusės metų draugystės ją parodžiau savo mamai ir seneliams, ji jiems nė truputėlio nepatiko, nei del savo stiliaus, nei dėl elgsenos, na žodžiu niekas nepatiko, pykomės dėl jos, galaiusiai ji išvyko namo, bet jos jausmai man nepakito, ji visdar mylejo mane, tačiau mano seneilai iškelė didelius ultimatumus, ir pareikšta kad mano gyvenimas bus stebimas diena nakti ir kad jie padarys viska kad išskirtu mane su ja. Jie liepė mesti mokslus, keisti gyvenamąją vieta netgi  teigė, kad suras darbą kurio nekenčiu, kad dirbčiau. Suprantu kad esu kvailas ir mano bėdos jums atrodo lengvos tačiau budami mano kailyje taip drasiai kaip dabar sugalvojote man išeitį tikrai nesielgtumėte. Taigi štai stoviu aš priklausantis ne sau o kitiems, laukiantis kol iš dangaus ims kristi žvaigždės. Stoviu ant tako su trimis keliais, atsisakyti šeimos ir gyventi su savo mylimaja, myleti sukurti naują šeimą ir viksą pradėti kitokioje aplinkoje, arba būti išskirtam su ja ir pradėti nauja gyvenimą kuris bus stebimas, ar tiesiog pasikišti peili po kaklu ir pabaigti šį tekastą su savo pykčio pritvinkusio kraujo srove. Štai tau ir dilema gyvenime. Kaip pasakė Šekspyro Hamletas būti ar nebūti?  Dabar renkuosi nebuti, dingima, ir tai kano ketvirtasis kelias, pabegti nuo visų. Kvaila? taip, tačiau aš neveltui rašiau apie elgeta, kurio niekas nepastebi ir psichini ligoni kuris mato pasauli kitaip nei męs. Tada gyvenimas taptu mano nepriklausomas nuo nieko, ir niekas nebutu priklausomas nuo manes. Žinau ką galvojate, atsirado mat kvailys kuris nori pasauli priversti suktis kita kriptim, juk gyvenime buna daug skaudesnių dilemu, kas diena kiršta tukstančiai, kas diena gimsta tiek pat, kas diena žmonems atsitinka blogu dalyku, kas diena, atsiranda meilė, ir kas diena ji dingsta. Negalvokite kad tas pasitraukimas trunkantis amžinai, gyventi teks, ir niekur neprapulsiu jei norėsiu geresnio duonos kasnio. Žinau kad pirmasis kelias yra išsilaisvinimo kelias, kuris atidarytu naujas duris, bet uždarytu senasias, tačiau kaip nutraukti kraujo ryši, kai žinai kad giminės kraujas tave persekios? Suprantu kad viskas banalu ir beprasmiška, juk jūsu jau nebepakeisi, bet tam kuris skaitys šį teksta  pasakysiu. Bėk kol gali, gyvenimas tave vilioje, nepasiduok kitų įtakai, slepkis ir kartu kovok, ne su kitais bet su šeima. Laikykite tai liūdno viruko pamoka. Bet nieku gyvu netaikykite šios istorijos sau, kiekvienas turi savąjį kelią. Įra sakoma kad galų gale viskas baigesi laimingai, o jei dar nesi laimingas, vadinasi tai dar nepabaiga. Tikiosi kad savo pabaigos aš sulauksiu. Tiesiog susivokite kas darosi aplink. O istorijos pabaigą sugalvokite patys, kaip pasielgtumėte tokioje situacijoje, nes aš vis dar nežinau ir net nebesinori žinoti. Suvokiau tik tiek kad gyvenimas nors ir trumpas vis tiek nuo musu jis nepriklauso.

Gyvenimu nusivyles vaikis.

P.S. Laiškas netaisytas. 
P.S. Mergina po septynių draugystės metų jį paliko. Draugauja su kitu, kurio šeima ją priėmė už dukrą. Vaikinas taip pat turi naują draugę, su tėvų sutikimu ar be jo, nežinau. Toks jau tas gyvenimas.