Dangau,
suteik malonę lapui,
skrendančiam prieš vėją,
ir moteriai, prabilusiai
prieš mintį kito.
Rudi kaštonai krito
ir suskilo,
grindinio šiurkščiai
paglostyti.
O juk ji buvo
sau šventai pasižadėjus
surakintom lūpomis
išgyvent audringą dieną.
Per greit išgėrus
kantrybės pilną taurę,
į erzelį panėrė.
Ir rankioja dabar žodžius
nelyginant lapus ir
skilusius perpus kaštonus
begarsėje tyloj
šventam tikėjime:
Dangaus malonė,
ne žmogaus,
jinai beribė.
Išvien su Saule keliasi,
su Saule gula.

2019