Ko liūdnai palinkai lietaus nuprausta,
Taip gausiai lašais nulašnota.
Esi juk gražiausia, rasa papuošta,
Raudoniu liepsnojanti rožė.
 
Bus diena, saulei žiedus lig vieno pakelk,
Ji sušildys karštais spinduliais.
Atsitiesti vilties niekados neapleisk
Ir pažvelgt į padangę šviesią.
 
Būna visko, o visko visiems atseikėta,
Kaip svarstyklės likimas svyruoja.
Net ir medžiui šakas kartais vėtra nuplėšia,
Bet jis auga, tvirtėja, žaliuoja.
 
Tu juk rožė, gėlių karalienė esi,
Ne liauna ramunėlė prie kelio.
Šaltą lietų priimti tau siųstą gali
Ir  sugerti jo gaivų lašelį.