Turbūt visai nesvarbu , kas ji yra: ši, ana ar neturinti vardo. Juk kartais ir bevardžių vaikų prieglaudose pražysta gėlės. Daug skaudžiau, kai aplamai statomas klausimas kas yra žmogus ( ar jis turtingas, ar turi vertingų ryšių su kitais jį supančiais žmonėmis ir t. t.), nes tai veda prie sumaterialėjimo, o tuo pačiu ir susvetimėjimo, kai pradedama grupuoti žmones pagal turtą, reikalingumą (skirstyti į kastas) ir pan.  
Gal geriau reikėtų paklausti savęs apie žmogų, koks jis yra, kokias vertybes jis laiko prioritetinėmis ir tada spręsti ar verta su juo eiti obuoliauti ar ne. Yra sakoma, kad yra tokių žmonių su kuriais geriau neiti obuoliauti, nes gali likti be obuolių ir be maišo. Tai daugiau liečia nežinomus ir nepažįstamus žmones. Patikimi būna tik tie su kuriais kartu tenka suvalgyti pudą  druskos.
Yra biblinės kilmės posakis: „Iš dulkės kilęs dulke pavirsi“. Dulkių yra įvairių. Ne tiktai žemės (juodžemio, molio ...), bet ir įvairių metalų. Gal todėl vienus galima minkyti ir net formuoti, jei patenka į gerą aplinką ir su tokiais nebūna jokių problemų. Kiti, minkant, linksta nepageidaujama kryptimi arba lūžta. Ko gero jie ir bus iš metalų dulkių.
Žmonių savybes bei jų elgesį su aplinkiniais apsprendžia labai daug faktorių, kurie iš jų dauguma nepriklauso nuo jų pačių, gal todėl vieniems likimas yra švelni motina, kitiems - žiauri pamotė arba viena ranka glostanti, o su kita baudžianti.
Reziumė:
Taip, kad Monelė yra nekalta, kad ji yra tokia, o ne kitokia.  
Na, tikriausiai Jūsų nuomonė kitokia.