7. Gražu, ale  aik tu išgiedok kap necikus. 

  Noras pabūti  ten, taigi dienoraštyje, neatslūgsta. Priešingai, jis didėja, kad net ir nusikeikti neretai norisi. Bent savyje, giliai, kad niekas neišgirstų, nors jau žinojau, kad ir giliausiai užsislėpęs savyje, nuo visiškos viešumos nepasislėpsiu. Į bet kokias savijautos išraiškas – ar kalbėjimus, ar aikčiojimus, džiaugsmus ar pykčius, bet kada į jas gali atsiliepti ir nušautas varnėnas Šnekutis, ir jau po savo mirties antrą šimtmetį  išvaikščiojantis Vincas Kudirka. Mirtis nėra priežastis nebūti. Tai netgi neįmanoma. Formulė paprastute: buvau, esu ir būsiu. Ir tik klausimas – kur? kokioje būties padaloje? Todėl pasilieka aktualu neužsimiršti ir neužmiršti patarimo: galvok, Pranuci, kur laikosi, (dedasi) gyvo žmogaus energijos, jeigu miręs jis jau neturi jų, o mokslas atkakliai  liudija, kad energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita. 
  Kaip, kur jį dedasi? – vis dažniau pasikartoju ir atrodo, kad žinau, kur jį dedasi? Ogi statybose, kūryboje. Štai kur! Nemenka dalis tokios energijos darbuojasi ir – dėmesio! – dienoraštyje. Ir atsitinka taip, jog vis dažniau  pasijaučiu, kad esu laimingas tokiu supratimu. Atrodo, kad per jį iš savęs išsipustė visas nežinojimas kartu su abejonėmis. Išsipustė iki grynos tuštumėlės, paliekant paruoštą aikštelę naujos statyboms. Taip, taip, gera vieta tuščia neužsibūna. 

O beprotybe! tu nepaprasta esi. 
Tik sunkiai mokomės suvokti – 
ne tik žvaigždynų erdvėse;  
net savo dvasioje tokie netikėliai, 
kad iki šiol savęs dar 
neišmokę... 
  
  Jaučiu, kad išgirdus tai yra nemenka proga  nusišiepti: 
  – Žvaigždynų erdvėse? Oho! kaip aukštai kilstelėta, – tačiau galima apsieiti ir be jų, nes iš tikro netgi ir savo panosėse nesuvokiame dalykų, kurie beveik kasdien. Ir dangus visuomet viršum galvos ir prieš akis, o ar jį, tokį didelį, dažnai pamatome? Bent  jau tikra, kad ne kasdieną. Ir pamatome ne dėl didelio dangaus, o dėl mažų dalykų – ar lietus neperlis, ar vėjas neperpūs, ar šalta, ar šilta? Bet ir  tai, ką matome, tai taip tiesmukai  suprantame, kad net ir mėnulį neretai dar vis  suvokiame, kaip žmogaus dydžio galvą. Ir visai  nesvarbu, ar jis yra, ar jo nėra. Nedaug  kas pastebėtų, jeigu kažkur pradingtų. Kam jis  ten toks reikalingas? 
    
  O kaip perkelti į kitokį supratimą vaizdą, kai regi ant stalo padėtą dienoraštį, nors jau esi išėjus į kelionę apink jį ir jau pradedi suvokti, kad kažin, ar įmanoma aplink į taip greitai apkeliauti, kaip pradžioje pamanyta. Supranti, kad arba galvoje pasidarė kažkas ne taip, ar dienoraštyje kažkokios permainos atsivertė nemenkiau, kaip Napoleono Bonaparto regėjimuose, jam pamąsčius apie Kiniją ir suvokusiam: kai miegantis drakonas pabus visas pasaulis  sudrebės. 
  O jeigu toks drakonas, dar vis miegantis, ir žmogaus dvasioje? 
  Nesąmoningai paėmiau nuo stalo dienoraštį. Atsivertus jo kažkuriam puslapiui regiu savo jam  padėką,  bet ne tik – regiu ir kažkokį neaiškų, kaip  per miglas įžvelgiamą tikėjimą: 

Dienorašti, ateik. 
Esi padėjęs man ne kartą. 
Tegu čia nesilanko aukštos frazės, 
bet, žinoma, svarbu: 
te jos – ne be minties. 
  
  Ir  pastebiu, kad dienoraštis atsivertė į spalio pradžią, į dieną, kai saulė teka 07: 24, o leidžiasi 18: 51. Dar po kurio laiko pradedu regėti, kai iš penkių  eilučių posmo visos raidės gyvų žmonių siluetais  persimeta į mano akis. Tartum stiklinės jos. Tartum nemirksiančios. Tartum be dugno. Bet ir iš ten po nedidelio šurmulio išgirdau: 
  – Į Pranuco smegeninę – žengte marš! 
  Štai kodėl bažnyčios dega. Paryžiaus katedra taip  pat, – pamaniau, skaičiuodamas eilučių raides, tapusias žmonių siluetais. Konkrečiau pasakyti, kas jie, į  rikiuotę surikiuoti, man dar  vis pritrūko drąsos. 
            15+20+29+15+16 = 95 
  – Iki šimtinės pritrūko penkių. Ar kas atsitiko? – paklausiau varnėną. 
  – Pranuli, jie ir manį nepriėmė. Sakė, kad tave, Paulinka, karieta atveš, bet kada tai bus? Ir ar bus?. Aš ir klupscais Šklėruosa ataisiu. Ir dar kryžų nešdama. Pranuli, ar girdzi? Paklausyk, paklausyk ir acimink. 
  
Lakštingala, tu pukštela, tu aukštai lakioji, 
Išlekdama, parlekdama naujienas nešoji. 

Pasakyki sakaleliui nor vienų naujienų 
Pasakysiu naujienelį, nor nelabai gerų 

Pasakysiu naujienelį nor nelabai gerų, 
Jau toj tavo mergužele šliūban išvažavo.    

– Pranuli, ar girdzi? 
– Girdzu,  girdzu. Kaip tadu, Šklėruosa,  ir labai panašai, kaip  tadu. Tai buvo dar anam amžun. Kai pamenu, išsilaisvinant iš 1998 metų žiemos, kovo pradzon. Mes su tavo Vitu ne cik vienamecai, bet ir vienadzieniai. Kap jis laikosi? 
– Jeigu, kap  tadu, tai laikosi, kap sakiau. Toji prasvarė. Tai gyvena su kokiu našle. Žmona toj, pirmucinė, prasvarė. Gėrė labai. Tai dabar su  antru būna. Sakau, Vitai, kalba ant tavy, kad  tu prasigėrai. 
Sako, ciej pacys prasigėrė, kas kalba ant many, 
– O jūs sveikata dar nepakrikus, dar gera?  
– Nu tai vedlug mano, vyreli, metų... Jau po devyniasdešimt . Tai dar. Dar ir suvalgau, ir išgert  dar galiu. 
–  Kaiman  girdėjau, kad  alų. 
– Ne. Kai būna vaikai, tai  išgeru.  Moma, nu, ai,  imk. Nu, moma, imkj. Nu jau imsiu, nu imsiu. Rozu  ir  pagiedame visi.  Ba mano du Varėnon, o  tracas Druskininkuose. Ketvirtas net  Rosijun. Petras, ale  vadino  Pytaris. Nu, jisai karuomenėn  kaip išėjo, kap rado ruskę ty, ir liko. Ir liko, ir liko, ir liko. Pirma atvažinėjo. Dabar neatvažuoja. Gal negalima.  Pirma atvažinėjo.  Oi, ir dukterys, ir sūnai . Nežinau, kaip jisai gyvena Visur pakrikę, po visus  mano vaikai. 
  
  Tyčia netyčia, bet sužiuręs į varnėną Šnekutį,  paguldytą, prie dienoraščio ant išplėšto lapo tariau jam: 
  – Girdi? 
  – Jeigu ir negirdėčiau vis tiek žinočiau. 
  – Iš  kur? 
– Padėk dienoraštį atgal ir paimk iš po manęs lapą, ant  kurio paguldęs esi, ieškodamas vietos, kur tokį (nušautą), padėti. Ačiū, beje, už padėlį šalia dienoraščio ir patalynę – netuščią popieriaus lapą po manimi. Nemaniau, kad jis ir tau, Pranuci,  pravers. Ir ne tik tau. Paskaityk, kas ten  parašyta. Balsu, balsu paskaityk... 
  Tačiau imtis šio, atrodytų, nesunkaus, o man  asmeniškai ir malonaus darbo šį kartą nebuvo paprasta. Žiūrėjau į apgeltusį, gerokai apglamžytą popieriaus lapą su parašytu tekstu ir atrodė, kad jaučiu, jog visos jo raidės pasiruošusios žmonių siluetais sušokti į mano akis. Kaip tai padarė ir anos devyniasdešimt penkios, sušokusios iš penkių eilučių eiliuoto užrašo. Kažin, kiek šį kartą jų daugiau? Kažin, ar ir jos į tolimesnį žygį bus  surikiuotos ir palydėtos komanda: 
  – Į Pranuco smegeninę – žengte marš! 

  Pradėjęs skaityti, teksto arčiau akių nekėliau. 
  [i]... vežėjas nutilo, bet nutilo kitaip. Atrodė, kad  jo čia nėra. Atrodė, kad paliko karietą, paliko joje  Aldoną ir vienas sau išėjo į šilinių dzūkų kraštą. Tačiau taip tik atrodė, o iš tikrųjų buvo kitaip – netikėtai  pajuto, kokia sunki jo kupra. Lyg pats  būtų joje įsitaisęs ir dabar atidžiai ir saugiai iš jos  stebėtų, kas gi čia vyksta. Ir  mato, kad karietoje ne jokia Aldona, o  tikrų tikriausia Paulina. Pagaliau ir karieta ne jokia karieta, o jos, Paulinos Valentukevičienės sodyba. Čia kluonas, tvartas, šulinys. Sodybos kiemas aptvertas, jis jam  pažystamas iš vaikystės, bet vežėjas jaučia, kad  dabar jame labai  kažko  trūksta.  Ko? 
Prireikė nemažai laiko, kol pagaliau jis suprato, kad  šioje  sodyboje trūksta... taigi –  ko? Nėra  čia  žmonių žingsniu. Kiekas nevaikščiotas. Nėra takų  nei į kluoną, nei į tvartą, nėra jų nei prie šulinio, nei  pro  vartus.  O aplinkui sodybą miškas, kuris  atitvėrė ją nuo žmonių  pasaulio tokia galinga  apsiaustimi, kad nei Paulinos vaikai negali pro ją  prasibrauti. 
O aš?  Kaip čia aš patekau, – stebisi vežėjas, tačiau  Paulinai  svarbiausia, kad pagaliau jos kieme užklydo žmogus. Pradėjusi kalbėt dabar jau kalbės,  kalbės... [i/]  
  – O jeigu jos vardu įvardintume pirmą stotelę  aplink dienoraštį. –Paulina arba  Paulinka, – pamąsčiau balsu 
  – Ne ne, labai – ne. Vėl mani vienū paliksit. Vieną paliksit  Ne ne, labai – ne. Pasilsėt raikia ne man vienai, raikia visiems Karzams. Po visur pakrikę, po  visus mano vaikai, – pasakė Paulina Valentukevičienė ir atsiminusi, kad nepabaigti darbų nepratusi, vėl:  

Tegu aina megyžėlė, tegu ji važuoja 
Paskinkysiu šyvų žirgų ir aš nuvažuosiu 

Nuvažavau Vilniaus mieste; vidury rinkelės 
Stovi mano megužėlė vidury mergelių. 

Stovi mano mergužėlė vidury mergelių 
Kap ant dangaus žarnyčėlė tarp šviesių  žvaigždelių. 

Gražu, ale aik tu išgiedok...