Klaidžioju koridoriais minčių. Už rankos niekas nevedžioja. Patikėki, ir nereikia. Išsigąstumei išvydęs tamsumos padabintas dėmes. Oda šiurpai lakstytų- toks slėgis žemas posūkiuos visuos.
,,Kalbėk, tylėti negerai‘‘,- sako tie, kas baigė klajones savas arba jų niekad nepatyrė.
Kiek žodžių iššvaistyta... Kiek daug minčių paleista veltui. Maniau, kad reikia. Maniau, kad noriu. Taip sielai norėjos supratimo...
Einu ir stabteliu. Pamąstyti noris. Keistas nuovargis užpuola vis. Nesuprasti niekam priežasčių svarumo. Kas suprastų, jei išgirstų, kad pavargstu nuo kiekio minčių: jos tokios sunkios.
Jų daug. Jos be galo painios: apvija mane savo kūnais beformiais ir paleisti nenori. Vienos paleista, kitų glėby atsiduriu. Ir taip be pabaigos. Taip norisi ištrūkti, taip norisi pabėgti...!
Taip lengva žodžius dėlioti čia, bet kaip sunku juos trinti iš galvos, kur chaosas kėrojas lyg beprotis. Pamiršo, kas tai saikas. Ar išgirs maldavimus paleist mane?

Žingsniuoju vis koridoriais, labirintais tapusiais. Vis sutinku prisiminimų nemažai. Ar patikėtumei, kad niekada nei buvo, o, juolab, niekada nebus ,,čia ir dabar‘‘? Žinoma, kad ne. O ar išgirdęs patikėtum, kad dabartis- jau istorija? Ak, kam gi kelti klausimus, ,, kas būtų, jeigu..?‘‘. Juk tai kvaila.

Einu tolyn. Vis maišos prieš akis vaizdai. Vietom liejas vaizdas taip, kad net ima svaigt galva. Taip sukas ratai vis minčių. Taip spaudžia galvą masė to chaoso, kurs niekaip neišnyksta.
Nejučiom vejuosi mintį. Skrieju priekin siekdama pagauti šviesą tunelio gale. Tą ramybę. Tą harmoniją, kurios taip trokštu. Gal pavijus ją suvoksiu, kas ta meilė? Siela josios šaukias! Ak... Vis bėgu. Vejuosi lyg beprotė tas idėjas . Vis šviesą gaudau kaip Kempiniukas medūzas. Tik jam nereikia jų tam, kad išgyvent. O aš vis skęstu.
Jaučiu, neriu į tamsą. Minčių chaosas vėl pasiglemžia mane ir rankom taip tvirtai sugavęs- nepaleidžia. Aš tokia maža... Kaip iš ten ištrūkti?! Galva vėl plyšta: nedarnūs žodžiai skverbias pro smegenų plyšius. Įsirėžia. Jau gultus ruošias. Nedings jie. O kaip man juos išvyti?
Skęstu savyje.
Sakei, surask stabilizatorių. Kad viskas imtų rikiuotis į savas vietas. Kad galvoje ramiau kiek būtų. Aš ieškau. Kodėl Tu bėgi?
Spėjau įklimpt iliuzijos duobėj. Kapanojuosi iš ten, bet, Dieve, kaip sunku! Sakysi, ko tyliu. Manysi, sielvartas graužia viduje. Velniop. Kam tie žodžiai, kai širdis liepsnoja, kai ugnies liežuviai spjaudos pelenais?
O mintys vis netyla. Jos klykia, trypia, kiek įmanydamos, mane. Šnibždu it mantrą maldą. Vis bėgu, kol jėgos ištirpsta kaip ledynai- vienas po kito. Kol nieko nelieka.
 O mintys... Jos lieka. Tik kam tai rūpės?