Kur takelis, kaip išeiti – nežinai...
Tu ir toliau niūniuoji tą melodiją, o aš klajoju pievų jūroj, kuri išdegusi ir vėl. Kaip tąkart, kai Tavęs dar nepažinojau. Tai buvo dar tada, kai vyliausi vaiduoklį išvysti sugrįžtant. Tačiau jis negrįžo: išnyko it dūmas, o šaukiausi jo tik mintimis. Troškau sutikti jį vėl. Be galo norėjau bent pakalbėti. Bet buvo akivaizdu: vaiduoklio kartą išdeginta mano siela (it pieva, kurioje dabar klajoju) gaisro antro nepatirs. Tačiau kodėl degėsiai  vėl slepia tą nepaprastą žalumą? Nejau šįkart tai Tavo darbas?
O juk pradžioje nieko nesitikėjau... Žinojau, kad nereikia. Žinojau, nes tuomet dar tik baigiau laižytis keletą metų saugotas žaizdas. Juk jau buvau pasimokiusi: puikiai suvokiau, ką reiškia nerimstančių minčių užesys  galvoje lyg tūkstančių vabzdžių zvimbimas tvankią vasaros naktį, kai priliesti net savęs nenori. Aiškiai suvokiau, ką reiškia nežinomybė ir kokį sopulį ji sukelia... Tačiau veltui. Pamoka liko neišmokta. O dabar vėl skauda. Skaudžiausia prisiminti. Ak, dievai, ištrinkite tas akimirkas, kai buvo taip nežmoniškai gera, nors, rodos, nieko nevykdavo...
Kodėl neatsitraukdavai, kai rankos susiliesdavo? Kodėl taip ir palikdavai jas vietoje? Kodėl, leidęs groti man, dainuodamas žiūrėdavai į akis? Ko gi ten ieškojai? O ką aš turėjau atrasti Tavose, lengvai apgirtusiose, žydrynėse? Galbūt reikėjo mesti iš galvos visus principus ir abstinencines idėjas? Juk išgėrus  turėtų būti daug lengviau pamiršti tas visa supurtančias akimirkas...
O dabar viskas taip ir liks atmintyje. Tiesa, susitiksime vėl. Tik ką sakyti?
Atrodo, jau beveik įpratau prie dūžtančių vilčių garso, tačiau kaskart taip skauda... Lyg arfos stygos trūktų vis po vieną...
Susitiksim. Tik kuo užpildyti tą tylą, kurioje taip noris pasislėpt? Nes ko verti žodžiai, jei juos vis vien pamirši? Kokia vertė tų trumpų akimirkų, jei pamirši ir mane?
O Tu patapsi apdainuotu milžinu... Tik ar nepaklysi pienių pievoje? Ar nepaklysi savyje?