neturiu vešlių plaukų

iš jų nepinu lietuviškų kasų

kuokštais kaupias ant šukų dantų

(su sadistės mintimis),

kad pagaliau užmigtum ramus.




neturiu aš dievaitės charizmos,

nesu gimusi po laiminga žvaigžde,

aš nedėviu nuopelnų it apyrankių

iš geležinkelio mane išvysi, ir dvelksiu 

pulsuojančia nežinia.




neturiu apvalių, pienu apdovanotų krūtų,

atsigulu, ir viršūnėj tik smulkios vyšnios spaudžia šypsnį -

ateis naktis, ir nedrąsu bus nusirengti tau

stebėsi, o mano kūno milimetrai atsiduos tik tau.




neturiu gaivaus humoro jausmo,

jis sausas kaip mano baimė tau nusirengt,

juk laikui bėgant baimėse matai save -

dėl to jos irgi sausos - užsisenėjusios, artimos,

ir man sunku prajuokinti tave.




tu žiūri į mane apatiškom akim:

esu įsitikinusi, galiu labiau pasistengt

tu pasakoji savo vaikystę, paauglystę,

o man iš akių kapsi ašaros, pamirštu kvėpuot, gelia krūtinėje...

aš nepakęsiu netikrumo, niekada.




supratau, kad teturiu tik nerimastį,

kuris - nakties plaštakė - sustiprina

lytinį aš,

dieve! įsivaizduoju, kaip lėtai nusimesiu chalatą...

analizuoju: ar tu pamirši mano kūno modernumą, 

ar šoksi nuo stogo lyg pats būtum kančia...

bet žodis ,,myliu’’ lydi, ir apsimetu,

kad toks tobulumas gerinasi manyje.