aš pradėjau mylėti žmogų,
jūros ašaros byrėjo
į močiutės liūliuotus patalus, –
taip, susidūriau su meilės tiesa,
vis dar negaliu atsitokėti ja.

aš seniai mylėjau žmogų,
kas galėjo suskaičiuoti tiek metų...
blankioje šviesoje siela klupo
prieš mesiją – gailėk, žydų karaliau,
mano šampane girtą sąžinę.

aš maniau, mylėti lengva,
mylėti kaip filmų ištraukose,
ir vasaronėse klykiant šokti.
velniai, toji meilė užverbavo, –
aš jos vergė, nešu kryžių.

aš myliu vieną žmogų, –
šateną, savy kaupiantį noveles.
močiutė tarė, jis bus tavo,
o mokinukė numojo ranka,
burna buvo kvaila.

aš myliu jį neapibūdindama,
jis – egzistencinis švelnumas mįslėje, 
apverčia pasaulį dūmais,
o apibūdinau 
savęs net neatsiklausdama.

aš noriu būti jam viena,
buriu iš tirščių, ir jis man 
vienas. ženklai neaiškūs...
panika trapiai ateičiai tūno... –
užverčiau jo noveles.

aš tegulėjau, ir ašaros smaigstė
baltinius nebylius, močiutė 
varstė durimis susirietusi, inkšdama.
melavau, nemyliu. ji netikėjo –
nemokėjau paslėpti eilių.