žymiu dienas chaoso tinkle
saldžiai peikiu savo galūnes.
jeigu galėčiau pirštų nelenkti,
gal masėje nesijausčiau vieniša.

nuryčiau kąsnį galvą užlenkdama
ir jis keliautų tirpti mano šiukšlyne.
po to dar užgerčiau arbatos taure –
toks tas leisgyvis eksponatas
mėlynakraujų dvaruose.

atskrisčiau kaip fėja dramoje
įteikčiau režisieriui žibuokles.
pamočiau mamutei, sėdinčiai krėsle  –
svarstau, ar toliau geri darbai
išvytų piktąją dvasią iš manęs.

sakau, gal dar kratysiuos lovoje,
skęsiu su kunigais agonijoje?..

tik aš nenoriu jaustis vieniša...