Ankstyvą rytą paskambino prie durų. Apsiverčiau ant kito šono. Maniau, nueis ir tiek. Skambutis įkyriai grojo savo muzikėlę toliau. Skambinantysis buvo stipriai atkaklus. Atsikėliau, įsispyriau į šlepetes ir nušlepsėjau prie durų. Pažvelgiau pro akutę. Kažkoks gerai įmitęs vyriokas spaudė ir spaudė skambutį.
– Kas ir ko reikia? – gana nemandagiai tėškiau klausimą.
– Atidarykite ir pamatysite bei sužinosite.
Nieko sau. Užsimečiau chalatą. Negi vienais naktiniais vilkėdama darysiu duris kažkokiam nežinomajam. Pravėriau duris.
– Na ir ko? – nekeisdama nemandagaus tono sumurmėjau. Buvo velniškai gaila išbaidyto ryto miego.
– Labas rytelis, – saldžiausiu tonu prabilo įmitėlis. – Esu Pažadų tiekėjas, siųstas iš ten, kur teka ir suteka į save Pažadų upė.
– Kokių dar pažadų ? Šitaip anksti su visokiais niekais...
– Visokių, pagal pageidavimą. Arba be jo.
– Nesąmonė kokia. Pažadų ir taip soti. Kokio velnio man dar juos pirkti.
– Pirkt nereiks, tik sutvirtint žodeliu AČIŪ ar galvos linktelėjimu, kad pažadas tenkina ir jį priimate kaip tokį. Nieko nekainuos. Tikrai. Labai viskas paprasta. Patikėkite, visi noriai renka pažadus, juos kaupia.
– O kam man jie? Košei virt ar sriubai?
– Košei anei sriubai netinka. Soti nebūsite. Bet sukaupusi, kai jau turėsite perteklių tų pažadų, galėsite juos veltui dalint kitiems. Tapsite Pažadų tiekėju kaip aš.
– Na taip ir rytais neleisiu žmonėms miegot, kvaršindama galvą niekais, – jau galutinai supykau ant įmitėlio.
– Na galima ir vėlai vakare. Naktį.
Vyriokas neprarado savitvardos. Matyt, jam labai magėjo įkišt man tuos pažadus iš Pažadų upės. Jau taikiausi užtrenkt duris, bet įmitėlis įkišo koją tarp durų.
– Na ką Jums reiškia bent vieną pažadą, mažą nereikšmingą pažadėlį priimt galvos linktelėjimu, tuo paprastučiu, niekuo Jus neįpareigojančiu AČIŪ, – toliau saldžiai įkalbinėjo vyriokas.
Norėjau kuo greičiau atsikratyti jo, todėl paklausiau:
– Pageidauju, kad niekuomet, nei rytą, nei vakare, nei dieną, nei naktį, niekuomet, girdite, niekuomet manęs netrukdytumėte su tokiais niekais.
– Pažadu, – sukikeno vyriokas ir ištraukė koją, leisdamas užtrenkt duris.
– Ačiū, – surikau ir uždariau duris.
Ir tuoj vėl sugrojo skambutis. Įsiutusi atplėšiau duris. Už jų stovėjo tas pats gerai įmitęs vyriokas, Pažadų tiekėjas, ir šypsojosi...

2019 ir toliau
nemiros.wordpress.com