Žinai, jog gyvenimo jau nelytėsi –
tolstanti lydėsi ilgesingu žvilgsniu,
kaitroj ieškosi gaivaus pavėsio,
apmąstymams – būt kuo atokesniu...

Kodėl nesugavai saulės zuikučio ranka,                            
nuo dangaus nenukėlei mėnulio ryškaus,                  
nulydėjai svajones žvaigždžių take –                            
viskas, kas brangu, pasilikai savyje?                               

Ėjai tyloje dienos, nakties takais:                                    
jie buvo saulėti ar tylūs – baugiai,                                             
kažkur  grublėti, kitur nusėti garsais,                                
nes lydėjo svetimi žvilgsniai akylūs.                                                                     

Saulės šviesoje ir naktyje niūrioje,                                            
vienatvės širdies kampelyje paklydai –                                            
pamesdama ribą jos jautrioje talpoje,                                               
dabartyje laikmečio plėnius tesaugai.

2004–2019 m.