Ramiame vakare aš pagaunu save,
Kaip iš įpročio sutveriu lemiamą klaidą – 
Tavo žingsnių čežėjimas įprastas fonas
Lyg rugpjūtyje svirplio lopšinė.
Nė minties apie tai,
Nebūtis jog konstantas kaip smiltis išsklaido,
Nebeatmenu net,
Kokią dieną mes obuolius Rojuje skynėm.
Tyloje tiek paguodos nedaug – 
Atminimai ir miegančio lygus šnopavimas,
Nei svajonių, planų, nei tikrove pavirtusių lūkesčių.
Nebeklausiu, dėl ko 
Svetimesnis esi, negu savas.
Ar suklydau, ar klystu tikrai – 
Kažkuriam teks žvakigalio dagtį užpūsti
Ir budėt nebegirdint, 
Kaip trinkteli varstomos durys,
Nebežvarbt, kai kažkas pasirūpina 
Blėstančio aukuro šiluma.
Padėkoju maldoj,
Kad turėjome tai, ko neturime.
Šitiek daug ilgesių
Tik todėl, jog pažinom, kaip mylime.