Nematuotas ilgas kelias nuvingiavo,
Kodėl tarsi laukdama kažko pasilikai,
Vaiskus pavasario šauksmas tave pagavo
Ir gaivia gyvybe alsuojantys tolimi laukai?..
Esi nutolusi laiko matuojamų mylių atstumu,
Tačiau iš praeities jauti jų dvelkimą dar,
Vis kažkuo tiki, lauki su vaikišku naivumu –
Gal vienatvėje – širdis jaučia buvo tik vakar?..
Skausminga – vingiuoti keliai lyg tamsoje, klaidingi,
Pagaliau laikmetis pagavęs uždarė savam glėbyje,
Todėl senaties ir atminties lašeliai dar niekur nedingę,
Egzistuoji kartu su jais, juose ir savastyj varganoje. 
O nutolę praeities atstumai retkarčiais paliečia sielą,
Norėtum, nors su nuoskauda pamiršti – deja, negali,
Pro žaliąją properšą kartais pilnatis pažvelgti kviečia,
Tad tavyje tik tai teliko – mėnesiena tuščia ir gili.

 2019 m. gegužė