Dabar saulėlydis, ėjimas iš derėjimo zenito,
Išbarstome po žiupsnį ir jėgas, ir valią.
Nunokęs nestena, kad nieko sau neliko,
Bet gaižiai bamba suraukšlėtas žalias.
Tarp aibės pamokų svarbiausios nėr – kaip iš tiesų mylėti,
Kai pasirašoma po tuo jausmu krauju, tačiau ne žodžiais,
Kaip neuždusinti aistrų ir kaip jų neišmėtyt,
Kaip abejojantiems didžias tiesas įrodyt?
Taip, po šia saule, rodos, nieko naujo – 
Seni kelmai po jaunomis viršūnėm,
Vėl aistros kaitrios, versmės syvų sraunios.
Skrendi? Krenti? Sudžiūti ar supūti?
Ilgyn šešėlis. Aišku – vakarėja.
Išblausus liepsnai, pelenėliai žyra.
Ramiai užsnūsti, jei tikrai mylėjai – 
Šešėliui minkštas net rupiausias žyras.