Pavasario lygiadienio išmesta kažkada
kaip krante sužeista žuvėdra audros,
bejėgė pakelti sparnus – likimo pažeista –
kovojai prie gyvenimo linijos pirmos...
............
Toliau linija suvingiavo nutiesta:
kelyje čia kilo ar lėtai leidos
lyg horizonte saulėlydžio fiesta –
šešėliais šmėžavo svajonių klaidos.
Iš anksto neaudei, nepynei ir
nedėliojai iš surinktų gintaro gabalėlių –
neieškojai sklandančių sūpynių,
saugodamasi po kojom mažų vabalėlių.
Apgaubta nevilties bangų,
kūrei tolimą iliuzijų prasmę,
neieškojai sėkmių prabangių –
sukūrei paprastą gyvenimo terpę.
Ji su tavimi, kol akys regės,
o mintys neišnyks nakties rūke,
juk priklausai nuo laiko tėkmės,
tausoji atskilusią gyvenimo šukę...

2010 03 21 – 2019 m