Pirma buvo Žodis
Mano laisvė – tai rimo ir ritmo grandinės,
Ir mintis, kuri plūko lustely laki,
Nežinau aš, iš kur visa lūpose imas,
Tik sparnuočiais tu, žodi manasis, tiki.
Kabiniesi į saulę, šviesiausius žvaigždynus,
Mėnesiena tau lenkės didi ir taiki,
Ir buvai tom akimirkom kalbai užgimęs,
Aš tik dulkė pilkiausia Tavojoj ausy.
Ir klausiau, kaip kažkur ošė, virkavo jūros,
Ir regėjau – rūstėjo pajuodęs dangus,
Tavo lūpos iš nieko pasaulį šį kūrė,
Tau po kojom klūpėjo parpuolęs žmogus.
Tu tik plėnimis vėjyje būrei ir būrei...
Ak, kodėl Žemės soste ne Tavo sūnus?