Nežinau, ar prašysiu „Pabūk“,
Jei esi į vienatvę uždarantis kraujo atoslūgis,
Jeigu priekaištų žvirgždas 
Suraižo atvertą tau jautrią gyvuonį.
Jausmuose tiek sausros,
Kad būty nebeulbauja volungės,
Vaikštai gyvas, čia pat,
Bet gerumo tu neimi ir man neduodi.
Taip, teisinga sakmė,
Kad nuo pragaro Rojus vos skiriasi – 
Mūsų įnagiai leidžia ne misti,
O artimą savo maitinti.
Eičiau, jeigu tu vestumei, 
Nes šita priedermė vyro,
Bet juk skiriasi ne tik keliai – 
Ir svajonės, motyvai, ir viltys.
Nežinau, ar prašysiu „Atleisk“,
Nes nėra pančio, mudu surišusio,
Gyvos priesaikos tol, 
Kol kurs vienas, ją taręs, esmės neišduoda.
Į svaiginantį jausmo zenitą
Mes drauge niekada nebegrįšime,
Nei į kiautą tu belsies,
Nei trupinsi kietą senatvinį gruodą.