1. Su Bladuku. (Vietoje įžangos)
 
  – Šaukei?
  – Tai kad lyg – ne, nešaukiau.
  – „Lyg“, dzieduli, neįsiskaičiuoja.
  – O, kad tave kur! Tu čia, Bladukai? Nesitikėjau. Nepažinau. Tai bent siurprizas. Nors, beje, ne pirmas šiandien, o iki vakaro dar toli. Ką? Vėl į kelionę patraukė aktoriaus talentai. Yra ką vaidinti, yra ką, mielas žmogau. Beje, sakyk, ar ne tave susitinku Lucilijaus vaidmenyje. Nepyk, bet pamačius tave, net ir taip pamanau.
  – O nepamačius manęs?
  – Tuomet Lucilijus yra Lucilijus, o tu kažkur, kad galima ir nežinoti kur. Ramu, tvarkinga, kasdieniška. Net mintyse nesuspurda įtarimas, kad gal regiu Bladuką, vaidinantį Lucilijų. Sakau, ogi jokio įtarimo, kad taip galėtų būti. 
  Bladukas neskubėjo atsiliepti, nesigynė, kad nežino apie ką kalbu. Nebuvo abejonės, kad Lucilijus jam irgi žinomas.
  – Ne, ne. Man vaidinimams sulig kaklo užtenka Senekos. Dar vis negaliu jo kaip reikiant apžioti. Tačiau Lucilijų, jo mieląjį bičiulį, irgi žinau, – pasakė ir, suklusęs: – O kodėl, Pranuci, jį mini? Kodėl? – teiravosi atidžiau žvelgdamas man į veidą it baimindamasis, kad kažko nepamestų jo išraiškose.
  Truktelėjau pečiais.
  – Kodėl miniu? Toks gyvenimas, Bladai. Suprantu, kad šiandien ir tu nenušliauši nuo mano liežuvio. O prieš tau  atsiradus net nepagalvojau, kad kažkur yra ir kad pasiilgęs tavęs. Ir tai tiesa. Taip taip, pasiilgęs.
  – Negerai, Pranuci. Kai tu manęs pasiilgsti, man negerai. Ir dabar negerai. Taip dar nebuvo arba  neprisimenu. Vis dairausi, kur mes esame, kur? Jau tiek visa ko būta, tiek, kad... Et, argi atsiminsi? Sakysi, kvaila klausti, kur esame? Tačiau man jau taip neatrodo. O ir pats suspėjai tarti, kad šiandien nenušliaušiu nuo tavo liežuvio. Nors aš net nežinosiu, kad ant tavo liežuvio.
  – Nebūtum Šklėrių Bladukas, – nusišypsojau žinodamas jo linksmą, gerą būdą, jo žodį ir gyvenimą. Tačiau dabar jis neišrodė, kaip anksčiau ir netgi kai paskutinį kartą mačiu jį vaidinantį Seneką. Tuokart jiedu buvo kartu ir taip labai panašūs, kad man nedrąsu buvo pasakyti, kuris iš jų tikras Lucijus Anėjus Seneka, o kuris sukurtas Bladuko vaidinimu, persikūnijimu,  taigi jo personažas. Labai panašu, kad taip ir būtų pasilikusi mįsle, jeigu tikrasis Seneka, prapliupęs juoku, nebūtų deklamavęs ir kalbėjęs:
  – Ateina genijai ir vėl išnyksta, bet tokie kaip Bladukas – ne. Vieną kartą atėję, jie pasilieka būti, kol jiems patiems tai nenusibosta. Nesielvartauk, Pranuci, kad nemoki manęs atpažinti. Aš pats savęs irgi – ne, kuomet regiu manimi persikūnijusį Bladuką, – tuomet taręs Seneka ir teiravosi: – O  pats save ar matei, kaip atrodai būdamas personažu?
  – Vyreliai, ša, ša, ša...  Nematė, nematė, nematė, – greitakalbe pabėrė Bladukas. Ir iš tikrųjų niekuomet nepamaniau, kad taip kažkur galėtų nutikti. Tačiau  tąkart sužiurau į Seneką it  norėdamas išgirsti paaiškinimų.
– Ne, aš irgi nemačiau, kad Bladukas tave, Pranuci, vaidintų, bet kai pasitaiko, jog manęs, taigi manęs, Lucijaus Anėjaus Senekos, nenori pažinti, visuomet žinau, kad tai ne jo, ne Bladuko problema.
– Vadinasi?  Tu – ką, Bladuli! Ir mane vaidini?
– Vyreliai, ša, ša, ša... Prie darbų, prie darbų, vyreliai, – vėl pasigirdo Bladuko greitakalbė, sutrukdžiusi užsimezgančiam pašnekesiui iškelti bures. Bladuko ketinimai man nebuvo žinomi, tačiau visą laiką manėsi, kad jo gebėjimas pabūti daugelio žmonių autoportretais yra dar nesuvoktos rūšies gyvas talentas. Laimingas, smagus, reikalingas  tiems, kas jį pažįsta, žino ir tiems, kas jį pažins, sužinos. Per visą Kabelių parapiją buvo žinoma, kad tai ne bet koks Bladukas, o Šklėrių Bladukas, Šklėrių sodžiaus žentas.
  Prieš kurį metą taip rašiau:
  Panašiai kaip Kabelių sodžius didžiuojasi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, taip Šklėrių sodžius – Bladuku. Tai retas dalykas, juolab kad pamaldumu šis vyras nepasižymėjo ir dažniau žegnodavosi dėl priežasties, kad kiti „paregėtų“, kad žinotų, jog moka. Tačiau vėlgi, ieškant esmingesnių paralelių tarp Kabelių bažnyčios ir Šklėrių Bladuko surandi neabejotinų panašumų. Man šauniausias, kad kaip bažnyčia iš Ratnyčios perkelta į Kabelius, taip Vladas Balčius iš kažkur (ar tik ne iš Uciekos sodžiaus?) atsirado Šklėriuose kaip Adomulio žentas. Kabeliuose bažnyčia nepasiliko, kokia ji buvusi Ratnyčioje – paaugo, padidėjo, atsirado jai poreikis ir valia persimesti  į aukštesnę būtį. Šklėriuose Adomulio žentui, persitvarkant į Bladuką, apnyko, aprimo, prisimiršo jo tikrasis vardas – Vladas – ir neatrodė, kad jam reikalinga Balčiaus pavardė. Iš Kabelių skambindavo bažnytiniai varpai (zvanai), iš Šklėrių – Bladuko nutikimai. Pakako būti Bladuku, kad per visus parapijos sodžius smagiai paskambintų laimingo žmogaus gyvenimu. Praėjus laikui neretai netgi nemoki patikėti, kad buvę taip, kaip buvo. Taigi būna, kad gyvenimas pranoksta žmogaus išmonę ir Šklėrių sodžiuje tokio gyvenimo žmogumi tapo Bladukas.
  Nesakau, kad smagu rodyti į anksčiau parašytus tekstus, betgi, kaip regite, rodau ir, beje, nieko neverčiamas. Ir vėlgi tiesa, kad jie man neatrodo sumenkę. Kaip ir anksčiau vis reikalingi, neapmusę, betgi braukau, draskau, taisinėju. Kaip čia taip, a? Į devintą dešimtį įkritęs senis, o dar vis nesusitupėjęs. Viešpatie, kur tu?
  Tačiau ne, šitaip – kur tu, Viešpatie, kur? – nepaklausiu. Vis aiškiau įsirašo į supratimą, kad Dievas sumanęs naują eksperimentą ir atsitikę taip, kad Bladukas pateko į komandą, sutelktą eksperimentui atlikti. Todėl natūralu manyti, kad jo meistriškas sugebėjimas persitvarkyti į kitą personą (ypatą) yra ne loterijos sėkmė, ne savaiminė talento sankaupa; sakyčiau, kad atsiranda reikalas kalbėti apie jį kaip aukščiausios prabos atskirą talento rūšį, kuris pirmą kartą Viešpaties rankomis įkeltas į žmogų. Tačiau tai suvokiama ne tuoj pat, ne iš karto. Tačiau ar tai dyvai? Ar tuo reikėtų stebėtis?
  Šitą kartą Bladukas atėjo po ilgoko laiko nesimatymų, atrodytų, kad atėjo be potvynių ar atoslūgių sieloje. Toks tikras, kaip prigimtinis. Atėjo be grimų. Tik piktoka niaura, nežymiai prasišvietusi pro jo personą, regėjosi, kad atsargiai budi, paliepdama neužsimiršti, kad atėjo ne dėl  pasimatymų.
  – Va, radau. Kažkas nušovė. Seniai seniai.  Labai seniai, – atgniauždamas saują kalbėjo. – Paimk, paglostyk. Gal atgys..
  – Kas čia?
  – Ar varnėno nepažįsti?
  – Iš kur žinai, kad seniai senai. Labai seniai? –nemokėjau atitraukti akių nuo varnėno. Žemė po kojomis palingavo, pasisupo it iš vandenų gelmės į  paviršių išniręs povandeninis laivas. Ten taip ramu, o čia...
  – Taip, mielas žmogau. Jeigu dar kur susitinkame, tai jau ne Šklėriuose, – atsidūsėjau savyje nepamanydamas, kad tokie atodūsiai Bladuko klausai imlesni. Puiku, kad yra ausys, kad jos klusnios, bet yra aukštesnė girdėjimo pakopa (ar rūšis?), yra dievų, taigi sielos klausa, kuri žmoguje palikta be priežiūros ir dėmesio greitai apleipsta, atrofuojasi, sunyksta iki nulinės padalos, iki visiško sunykimo, nepaisant kad ir sienos, ir akmenys būtent per ją geriausiai susižino.
  – Galėjau ateiti pas tave ir kitaip, kaip, regisi, to ir tikėjaisi. Nemenkai apie tai galvojau, kaip protingiau pasirodyti. Nagi pats spręsk, karaliau. Vaizduotis dar moki ir dėkok karalystei, kad ji tau neduoda ramybės.
  Pats nepajutau, kaip pradėjau žiotis. Žiojausi, žiojausi, bet burna, užrakinta parodytu į mane kreipiniu „karaliau“ neatsidaro, o Bladukas...
– Paimk varnėną. Ne Paryžiaus katedra gi. Anoji po gaisro dar pelenams neatvėsus pasiryžo atgyti, o čia ... o čia  paukštukas, karaliau. Kol yra viltis padėkime jam būti gyvam.
  – Kas atsitiko su tavimi, Bladai?
  – Paimk paukštuką. Labai prašau – paimk  varnėną. Tegu čiulbės, švilpaus. Tegu būna gi. Tegu.
  – Ne, Bladai, ne, ne. Sakau, kad – ne!
– Tuomet gaudyk, – pasakė Bladukas ir atatupsta pasitraukęs toliau, pasupo ranką kaip sūpuoklę su paukštuku saujoje ir paleido jį skristi  man. Nesunku buvo jį sugauti, tačiau sieloje įtampa tokia didžiulė, kad atrodė, jog puoliausi sugauti žaibą. Varnėnas buvo šiltas. Kaip tada, seniai seniai. Labai seniai, kai ryto atokaitoje peršautas iškrito iš aukštos tuopos...