HIPOKRATO PRIESAIKA
 
Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškimingai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus, laikysiuosi šios priesaikos:
– Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai. Saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat prasidėjimo iki naturalios mirties, gerbsiu jos orumą.
– Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.
– Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.
– Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie jo ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.
– Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės nei savo noru, nei kitų prašomas.
– Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.
– Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.
– Visada būsiu korektiškas su savo kolegomis.
– Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.
– Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą.
– Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai irgarbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.
– Tepadeda man Dievas!
 
 
Kaip kilnu, šviesu, išmintinga, žmogiška!
Laisvos šalies laisvų žmonių orus gyvenimo būdas.
Tai nėra Hipokrato priesaikos originalas, tai šiek tiek dabarčiai pritaikytas variantas jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas to meto medicinos korifėjų parašais.
Tarybų Sąjungoje ši tradicija buvo panaikinta, bet, jei mano atmintis neapgauna, Lietuvoje ji sugrąžinta dar toli iki nepriklausomybės atkūrimo, sekančiais metais po to, kai baigiau Kauno Medicinos institutą. Tai turėjo būti 1968-ieji metai. Nors jau daugiau kaip 20 metų stebiu sveikatos apsaugos sistemos  niekaip  nebaigiamą reformą naujomis sąlygomis, vis dar ja tikėdama, šiandien nebeištvėriau neišsakydama savo minčių.
Jos skaudžios, padiktuotos nelinksmos realybės, kurioje, susidaro įspūdis, nėra norinčių ir galinčių atvirai tai kalbėti, nes bet kurie visuomenės sluoksniai turi savų ir gana motyvuotų priežasčių tylėti – tiek medikai, tiek darbingo amžiaus ligoniai, tiek senučiukai, kurių gyvenimas ar nebegyvenimas tiesiogiai priklauso nuo visuomenės malonės. Juk matom, kaip operatyviai nutildomi prabilę ne taip, kaip  kažkam reikia. Kur vaikšto dideli pinigai, humaniškumui nėra vietos, yra šaltas išskaičiavimas. Mane paveikti sunku, nes kai žmogus nebebijo mirties, jo nebegalima išgąsdinti ir, jei sykį prabilo, nutildyti.
Mano kantrybės  taurę perpildė mūsų ministro Verygos paskelbta, vėl ir vėl nauja aprūpinimo vaistais tvarka – kelintą jau kartą. Susidaro įspūdis, kad tie visi keitimai ir tobulinimai turi vienintelį tikslą – kaip pagaliau įveikti visuomenės, ligonių priešinimąsi ir jie pagaliau susitaikytų su idiotiška dabar galiojančia tvarka.
Veryga, mūsų Veryga! Kodėl mūsų taip negerbi?
Tikiuosi, Ministras neįsižeis, neturiu nieko asmeniškai prieš jį, nenoriu  užgauti. Įdomus žmogus! Niekad nepraleidžiu progos išklausyti jo nuomonę, juolab kad jis dažnai šmėžuoja TV ekrane, ir neslepiu, kad pasitaiko įdomių minčių, stebina ir žavi aistra naujovėms ir pažangai. Tik ar ne atgal?
Paskutinis įstatymdavystės meno šedevras skelbia, kad nepriklausomos Lietuvos visi piliečiai priverstinai bus gydomi dalinai ar pilnai kompensuojamais prasčiausiais vaistais, vien tik generikais, pradedant nuo preparato, įrašyto paskutiniu įvairių gamintojų tiekiamų, tą  pačią veikliąją medžiagą turinčių vaistų eilutės gale.
Sutinkama, kad vaistas gali turėti pašalinį poveikį arba paprasčiausiai netikti, paskyrus vaistą pirmą kartą arba sugrįžus prie buvusio jo vartojimo originalo forma anksčiau, siekiant optimalios galimybės ligoniui prie jo priprasti, buvęs tam atseikėtas pusės metų laikotarpis, pratęsiamas iki metų (Įdomu, kas tuos terminus parinko?). Jei tas laikas nepasiteisins, pacientas turės teisę pareikalauti, kad vaistas būtų pakeistas kitu, ir tai bus padaryta, jis bus pakeistas kitu, kompensuojamu galiojančia tvarka, įrašytu eilutės gale antruoju.
Jei medikamentų eilutėje dešimt, akivaizdu, tam, kad ligonis pagaliau gautų jam gerai veikiantį ir neduodantį pašalinio veikimo preparatą, gal net originalą, reikės dešimties metų. Suprantama, jei ligonis dar nebus miręs – nuo savo ligos ar pašalinio vaisto veikimo.
Taip ir matau gerb. Ministrą protestuojantį – ligoniui dabar pakoreguotu įstatymu ir suteikiama teisė  iš karto vartoti originalą, bet tokiu atveju gydytojas ir valstybė kaip Pontijus Pilotas nusiplauna rankas, atsižada  savo paciento ir piliečio ir kaip JAV Kinijai  ima taikyti ekonomines sankcijas. Šis metodas dabar plačiai taikomas tarptautinėje diplomatijoje, kodėl negalėtų būti taikomas ir mūsų atveju? Ligoniui kažkelintą kartą kompiuterijos amžiuje suvaikščiojus tarp šeimos gydytojo ir vaistinės, jam išrašomas receptas ir jis gali pirkti jam reikiamą, pageidaujamą ir tinkamą vaistą pilna kaina. Jei turi pinigų.
Tas lakoniškas posakis „jei turi pinigų“ atklydęs iš pasaulinės problematikos, kai gyventi turi teisę tas, kas turi pinigų; aš nepajėgi jo išspręsti.
Tik ar gerb. Ministro kompetencijoj nevykdyti galiojančio įstatymo, kuriame apibrėžta teisė visiems Lietuvos piliečiams gauti  dalinai kompensuojamą gydymą?
Sufleruoju: jei ligoniui tikrai reikalingas ir tinka gydymas kuriuo nors vaistu, jis turi jį gauti, tik gal kompensacijos sumos dydis  galėtų neviršyti gaunamos už aną medikamentą, įrašytą eilutės gale? Tuomet būtų viskas skaidru, visi matytume, koks kompensacijos lygis ir kiek valstybė rūpinasi pažeidžiamiausiomis piliečių grupėmis.
O gal aš neteisi, parašiusi, kad jei žmpgus nebijo mirties, jis nebijo nieko, nes bijau. Bijau!
Bijau  prarasti tikėjimą žmogumi.
Pirmą kartą jis skaudžiai krūptelėjo, kai po nepriklausomybės atkūrimo  daugybė žmonių turtus, prabangą ėmė laikyti laimės sinonimais, kai netikėtai tokia daugybė jaunų žmonių pasinešė tarnauti pagalbos reikalingiems pagal Hipokrato priesaiką ir socialiniame visuomenės lygmeny – Temidei, kai susidarė neregėti konkursai stojant į teisę ir mediciną aukštuosiose mokyklose.
Tuomet daugelis buvom pakylėti ir aš maniau, kad tai  laiduos šviesią ateitį. Deja. Ana studentų banga atėjo į pagrindinius postus, dirba ir diktuoja taisykles. Turim ką turim.
Įdomus, reiškinys, jau išbandytas daugybėje šalių – reikalavimas aukštiems pareigūnams deklaruoti turtą. Nebloga kontrolės forma, verčianti susimąstyti. Kai turimas turtas akivaizdžiai neatitinka daugiamečių pajamų, atrodo, kad viskas yra aišku, bet ir tokiu atveju retenybė, kad Temidė imtųsi aiškintis sava iniciatyva, ne sykį, kai iš didelio debesies nebūna lietaus, pagalvoju, kad ji tik atsiėmė savo dalį ir įspėjo kitus elgtis apdairiau.
Šias metais tarp turtus deklaravusių valdininkų mūsų Verygų šeimos turtas atrodo daugiau negu kuklus ir ne vienas tai laiko jo sąžiningumo įrodymu, kuriuo galįs didžiuotis. Bet... Kodėl, jei pats yra doras, taip gina korumpuotą sistemą? Nesupranta ką darąs? Ar, dar blogiau, jei tarnauja saviems ar tarptautiniams farmacijos mokslo, pramonės ar prekybos vaistais magnatams ne už pinigus, o iš idėjos, manydamas elgiąsis protingai.
Su kuo Jūs, mūsų Veryga?
Ar dar tikiu žmonėmis? Kolegomis? Esu nuolat reikalinga gydytojų pagalbos. Ne sykį esu klausiama, kaip atsilyginu. Padėkoju, nuoširdžiai, žodžiu.
Blogų, abejingų gydytojų nesutikau, nors jau tris kartus prasilenkiau su mirtimi. Nemanau, kad tai todėl, kad kažkas ant mano kortelės užrašė: „Buvusi gydytoja“.
Tik du kolegos paprašė kitokio atlyginimo ir tai juokaudami. Vienas pinigais, bet kai paklausiau, jei aš duočiau, ar imtų, kai žino, kokios mūsų pensijos, ilgai žiūrėjo į akis ir pasisakė tuo aspektu negalvojęs.
Antrasis pagyrė, kad gražios mano dukterys, ir paklausė, ar ateitų vakare, jei užrašys adresą. Atsakiau taip pat klausimu: ką tokiu atveju patartų savo dukrai? Nukreipė žvilgsnį.
Jie abu man padovanojo ne dienas, savaites, o dešimtis metų gyvenimo. Esu labai, nuoširdžiai dėkinga.
Visi mes esam savo laikmečio auklėtiniai. Bet dar ir žmonės. Laiku pagalvokime tuo aspektu.