Kuo tau užkliuvo kito žmogaus duotybė? Kuo? Tavo tokia, jo kitokia. Ir kuo tau užkliuvo kito žmogaus esybė? Tuo, kad ji kitokia nei tavo? O velniai žino. Ėmė ir užkliuvo. Iš pasąmonės gelmių išniro sena nuoskauda į paviršių. Kaip išpurtęs nuo vandens skenduolis, nes pamiršai pririšt tą nuoskaudą prie betono luito ir tik tuomet skandint. Dabar visą dieną, o gal ir kelias vaikščiosi be dangaus malonės, o tai ir be to žmogaus malonės, kurio duotybę ir esybę užkliudei.

Šis rytas, kaip ne kuris kitas ar net būsimas, kvepia mirtomis. Net kavos skonis neįprastas. Rodos, naktį lijo, žaibavo. Tiesa, labai neilgai. Kiek per trumpai, kad suvokčiau, taip buvo ar tai tik sapnas po kaitros. Šitiek dar veržlumo buvo tavyje, slepiamo, kartais tramdomo įvairiais apynasriais. Nesutramdei laiku savo nuostatų, įsitikinimų, senos nevalyvos nuoskaudos ir rytas kvepia mirtomis. Nori nenori, bet į save jas įkvėpsi. Gal apsiraminsi. Save gerai pažįsti. Savo kaltės neneigsi, kitam nesuversi. Teks su tuo, ką iššaukei į save, gyvent. Keistas tas mirtų kvapas. Sklinda iš tavęs, iš tavo esybės griaunančia jėga.

Pasaulis nevienalytis, Dangus, beje, taipogi. Turbūt iš jo, iš Dangaus, ir tas įkyrus šio ryto mirtų kvapas. Nori taip tikėt, neigti, kad jis iš tavęs, iš tavo sielos? Pirmyn, jei tau bus nuo to lengviau. Paneigt nepaneigiamą. Juoko ar rimtumo dėlei. Duota save suprast, duota suprast kitą kaip tokį, o ne kitokį. Po vakar dienos dabar save suvoksi tik su mirtų kvapu. Su juo ir išeisi į amžinybę. Tas žodis tau visuomet buvo atgrasus. Nuo dabar taps nepakeliama našta. Ko norėjai, ko geidei, tą gavai. Bet ar tikrai to norėjai? Gal ko kito, bet tai jau dabar nesvarbu. Mirtos įkyrus augalas. Rado terpę tavyje, vešės tavyje.

2019