Tu per garsiai mąstai – aš girdžiu,
Net suvirpu.
Mintis lyg banga
Nuvilnija lig pat pakraščių
Tos erdvės, kurioje jau nėra

Nei manęs, nei tavęs,
Tik kažkas
Žvelgia vienas kitam į akis,
Jau seniai ištirpinę ribas
Du laužai...
O dabar – tik ugnis.

Nei manęs, nei tavęs –
Visata susikūrė iš mūsų dviejų.
Gal joje kažkada buvom mes,
Gal ir ne. Nežinau.
Tik jaučiu.

2006 12 07